Fortepijonas karaliavo trijuose iš keturių skambėjusių kūrinių – koncertas tikrai neleido užmiršti šių metų festivalio teminės ašies „Keys & Strings“.
***
Prieš koncertą Kongresų rūmų fojė vykusio susitikimo su vokiečių duetu ir kompozitoriumi Michaelu Gordonu metu pianistai pasakojo, jog savo repertuarą – įvairių epochų muziką – siekia plėsti, užsakydami kompozitoriams parašyti kūrinius specialiai jų duetui. Du tokie kūriniai skambėjo pirmojoje koncerto dalyje – Luca’os Francesconi „Macchine in Echo“ (2015) ir Philippe’o Manoury „Zones de Turbulence“ (2013), abu skirti dviems fortepijonams ir orkestrui.
„GrauSchumacher“ duetas – neginčytinai profesionalus (beje, kai kurių kritikų laikomas bene ryškiausiu fortepijoniniu duetu), be to, ekspresyvus ir charizmatiškas. Todėl gaila, kad koncerte jų atlikti kūriniai nebuvo itin įdomūs klausyti.
Kompozitorius L. Francesconi teigė, kad jam patinka „užburianti, tarsi veidrodžių atspindžių žaismė, kai du fortepijonai groja unisonu su orkestru“. Jo kūrinyje „Macchine in Echo“ šių atspindžių būta, kaip ir motyvinės žaismės tarp fortepijonų ir orkestro, šiam tarsi aidui („echo“) atkartojant fortepijonų atliekamus motyvus. Vis dėlto ausį „užkabinusių“ detalių kompozicijoje stigo.
Avangardu gerokai dvelkiančios estetikos kūrinys pernelyg nepataikavo publikai – ir nors tai nėra savaime blogai, tačiau kyla klausimas: kam tokia muzika tuomet rašoma? Ar tokia kūryba tėra egocentriška kompozitoriaus savęs realizavimo išraiška, ar ji skiriama grupelei išrinktųjų, galinčių „teisingai“ ją suvokti ir įvertinti?
Panašių minčių sukėlė ir P. Manoury koncertas dviems fortepijonams ir orkestrui „Zones de Turbulence“. Kūrinį sudarė penkios dalys, besiskiriančios tempais ir muzikinės medžiagos tipais. Pavyzdžiui, antroji dalis – kone aforizmas, vos keliolikos sekundžių trukmės, keleto fortepijono frazių junginys, o trečiojoje sąveikauja švelnus, pastelinis, nepertraukiamas orkestro fonas ir impulsyvūs fortepijonų motyvai.
Finalinėje, penktojoje, dalyje fortepijonai įlydomi į bendrą orkestro skambesį, tarsi tembriškai susilieja. Kaip rašoma kūrinio anotacijoje, paskutinėje dalyje „apibendrinama visa ankstesnė medžiaga ir stengiamasi kurti dar didesnę netvarką“. Kūrinį papuošė, pagyvino orkestro spalvų žaismė.
***
Antroji koncerto dalis prasidėjo premjera – nuskambėjo „Gaidos“ festivalio užsakymu parašytas Zitos Bružaitės (g. 1966) Simfortas „Skydas“ (2016). Pasak autorės, tai „vieno dinaminio ženklo (forte) kūrinys, kuriame kontrastai formuojami tembriškai, tarsi norint išgauti ištisinį stiprumo efektą“.
Tvirtą, agresyvų kūrinio skambesį formavo ne tik dinamika, bet ir lygus, aštrus styginių pulsas, pasitarnavęs labiau kaip nuolatinės aktyvios ritmikos karkasas, ant kurio žongliruojama kitais tembrais. Be abejonės, ryškiausi tembriniai kontrastai buvo bosinės gitaros, perkusijos ir klavišinių epizodai, kuriuos it roko žvaigždės atliko broliai Bazarai: Motiejus (klavišiniai), Mykolas (bosinė gitara) ir Benediktas (mušamieji).
Šie „inkliuzai“ be jokių užuolankų priklausė roko muzikos sferai – Z. Bružaitės kūrybai popkultūros aliuzijos yra nesvetimos. Vis dėlto „Skydas“ sukėlė abejonių, kiek šįkart tai pasiteisino; galbūt trūko sklandesnio „roko“ fragmentų inkorporvimo į kūrinio visumą. Kad ir kaip būtų, po ankstesnių dviejų kompozicijų „Skydas“ nuskambėjo kaip gerokai labiau su klausytojais komunikuojantis kūrinys.
***
Koncerto pabaigoje paaiškėjo, kad kūrinių eiliškumas lyg tyčia sudėliotas stiprėjančia tvarka. Paskutinis kūrinys, Michaelo Gordono (g. 1956) „The Unchanging Sea“ fortepijonui ir orkestrui (2016), visą prieš tai skambėjusią muziką „nušlavė“ it dinamitas.
Prieškoncertiniame susitikime kompozitorius pasakojo, jog kūrinio išskirtinumo raktas buvo tai, kad fortepijonas orkestre turi ir žemiausias, ir aukščiausias natas. Išties, pirmoje kompozicijos pusėje fortepijonas skambina žemiausios ir aukščiausios oktavų garsų repeticijas, ir tokio tipo medžiaga skamba ilgai (apie pusę kūrinio), tarsi „erzindama“ klausytoją, bet vis labiau intriguodama, kokie procesai vyks toliau. Tuo metu orkestras kūrė pastoviai dinamiškai banguojantį foną.
Fortepijono partiją skambino Zbignevas Ibelhauptas, LMTA rektorius ir fortepijono katedros profesorius, aktyviai propaguojantis šiuolaikinę muziką. „The Unchanging Sea“ pianistui turėjo būti nemenkas iššūkis, turint omenyje minimalistinės muzikos specifiką (tikslų skaičiavimą, lygaus pulso išlaikymą) bei vėlesnės kūrinio dalies nuolatinę greitą garsų tėkmę, tačiau pats M. Gordonas teigė, kad Z. Ibelhauptas kompoziciją atlieka pasigėrėtinai, o ir publikai abejonių neturėjo kilti.
Pianistas visą ištvermės ir tikslumo reikalaujantį kūrinį pagrojo itin ekspresyviai, perteikdamas aktyvią energiją, kuria pulsavo ši muzika. Nuo pat kūrinio pradžios nei orkestro, nei pianisto muzikavimas neleido atitrūkti nuo muzikos, klausytoją įtraukdamas į nenumaldomą įtampos augimo procesą ir nebepaleisdamas iki be pasigailėjimo vožiančio finalo – kūrinys baigėsi tiesiog staigiai nutraukus nepaliaujamai intensyvėjantį procesą. Koncerto finalinis numeris neabejotinai buvo tiesiog triuškinantis muzikinis potyris.
