Po daugybės metų D.Yoffe ir M.Vaimanas sugrįš į Vilnių. Čia sutuoktiniai lankysis dvi dienas IV tarptautinio M.K. Čiurlionio muzikos festivalio rengėjų kvietimu. Lapkričio 8 dieną muzikai koncertuos „Vaidilos“ teatre, lapkričio 9 dieną surengs meistriškumo kursus.
Sudėtingo likimo muzikantai, kuriems sovietų sąjungos valdžia bandė sužlugdyti muzikinę karjerą, seniai paliko savo vaikystės ir jaunystės namus, pažįstamas gatves, kraštovaizdžius. Emigravę į Izraelį, o šiuo metu gyvenantys Vokietijoje, sutuoktiniai džiaugiasi, jog muzikos dėka gali susitikti su savo senaisiais gerbėjais. Dina pasakojo, kad sovietmečiu Vilniuje ji turėjo labai daug draugų ir pažįstamų. Vėliau dalis Lietuvoje gyvenančių smuikininkų emigravo ir atsidūrė Tel Avivo filharmonijos orkestre, netgi buvo juokaujama, kad tai Lietuvos beviltiškumo orkestras.
„Daug žmonių išvyko. Nežinau ar Vilniuje liko pažįstamų. Bet vis tiek mes šį miestą prisimename ir mylime. Labai malonu atvykti po tokios ilgos pertraukos. Paskutinį kartą lankėmės 1992 metais žydų muzikos festivalyje, prieš tai grojome 1988 metais“, – kalbėjo pianistė prieš viešnagę į Vilnių.
D.Yoffe yra tarptautinių R. Schumanno ir F. Chopino pianistų konkursų aukščiausių premijų laimėtoja. Pianistė nuolat koncertuoja prestižinėse pasaulio salėse, tarptautiniuose muzikos festivaliuose Europoje, Japonijoje, JAV su žinomais pasaulio orkestrais: Izraelio filharmonijos, Japonijos nacionalinės televizijos NHK, Maskvos filharmonijos Tokijo metropoliteno, „Kremerata Baltica“, „Maskvos solistai“, „Sinfonia Varsovia' ir kitais.
Dažnai D.Yoffe groja duetu su savo vyru smuikininku M.Vaimanu, kuris dėl savo ryškaus emocionalumo ir minkšto rafinuoto garso smuiku griežia labai dainingai ir su didžiule vidine jėga.
Jau savo karjeros pradžioje M. Vaimanas muzikos kritikų buvo vadinamas „smuiko poetu“. „Žėrinti technika“, „kilnus ir artikuliuotas garsas“, „gilus muzikos suvokimas“ – šie epitetai smuikininką išskiria iš kitų muzikų. M.Vaimanas yra H.Wieniawskio konkurso Poznanėje (Lenkija) aukščiausios vietos laimėtojas.
– Kuo nustebinsite Vilniaus klausytojus?
Dina: Programa labai įvairiapusiška. Bus kūrinių, kurie duetu Vilniuje retai skamba.
– Gyvenime pasitaiko, kad kartais vyras būna šeimos galva, kartais – moteris. O kas svarbesnis jūsų duete – smuikas ar fortepijonas?
Michaelas: Pas mus svarbios dvi galvos.
Dina: Čia tiktų patarlė: „Viena galva yra gerai, o dvi – dar geriau. Mes daug metų gyvename pagal tokį principą.
– Kaip vyksta kūrinių pasirinkimas? Pavyzdžiui, vienam kūrinys patinka, o kitam – ne prie širdies?
Michaelas: Jeigu kuriam nors iš mūsų kūrinys nepatinka, stengiamės jo kartu negroti. Bet aš neprisimenu ar buvo situacija, kad Dina atsisakė groti tai, ką jai siūliau. Tas pats ir mano atveju.
Dina: Mes kartu gyvename jau 42 metus ir natūralu, kad nemažai diskutuojame. Tačiau iš principo, kai šiais laikais visame pasaulyje vyrauja daug įvairių konfliktų, mes, ačiū Dievui, esame originalūs, nes mūsų šeimoje niekuomet nekyla rimti konfliktai.
– Ar daug repetuojate? Ar galite abu vienu metu repetuoti namuose?
Dina: Mūsų butas erdvus, per du aukštus, tad turime pakankamai erdvės dirbti. Aš esu kilusi iš Rygos ir būdama 15 metų atvykau į Maskvą krimsti muzikos mokslų. Mane apgyvendino bendrabučio kambaryje, kur, be manęs, dar gyveno 16 mergaičių. Sąlygos mokymuisi nebuvo lengvos. Džiaugiuosi, kad antroje savo gyvenimo pusėje mudu su vyru turime normalias sąlygas gilintis į muzikos magijos paslaptis.
– Esate sutuoktiniai ir neretai koncertų partneriai. Kaip judu susipažinote? Ir pirmoji santykių jungiamoji grandis buvo meilė, ar muzika?
Dina: Susipažinome Maskvoje. Aš jau buvau baigusi Maskvos centrinę muzikos mokyklą ir ruošiausi stoti į Konservatoriją. Tais metais į stojamuosius iš Odesos atvyko ir Michaelas.
Mūsų draugystei užsimegzti padėjo vokiečių kalba. Kadangi vokiškai aš kalbėjau laisvai, Konservatorijoje mano vokiečių kalbos dėstytoja paprašė, kad padėčiau tokiam pirmakursiui smuikininkui patobulinti vokiečių kalbos žinias.
Ir Michaelas pradėjo pas mane ateidinėti. Vokiečių kalboje jis nedaug patobulėjo, tačiau mes pradėjome draugauti ir po kiek laiko susituokėme. Dabar, žinoma, jis laisvai kalba vokiškai.
-- Baigę mokslus jūs labai sėkmingai įsiliejote į muzikantų elito gretas, tačiau greitai patekote į sovietų valdžios nemalonę. Jūs buvote priversti emigruoti po to, kai aštuonerius metus negalėjote išvykti gastroliuoti į užsienį, taip pat jums buvo uždrausta koncertuoti didžiuosiuose Sovietų sąjungos miestuose – Maskvoje, Leningrade, Kijeve. Jūs galėjote groti tik nedidelėse salėse provincijoje.
Michaelas: Laimei, kartais mums pavykdavo pagroti Vilniuje, Rygoje. O išvykti į užsienį mūsų aštuonerius metus neišleido. Mes nežinome kodėl. Bandėme tai išsiaiškinti per Kultūros ministeriją Maskvoje, bet konkretaus atsakymo niekada nesulaukėme. Tačiau juk toje politinėje sistemoje nebuvo jokios logikos ir negalėjo būti.
– Aštuoneri metai savotiškos kūrybinės ir koncertinės tremties – labai ilgas laikas talentingam žmogui. Gali apnikti neviltis, depresija.
Michaelas: Tai buvo sunkus metas psichologiškai. Bet mes visada mylėjome muziką ir tam tikra prasme tai mums teikė jėgų. Be to, mudu su žmona vienas kitą stengėmės labai palaikyti.
– Kaip jums pavyko išsiveržti iš sovietinių gniaužtų ir emigruoti į Izraelį?
Michaelas: Išvykome 1989 metais. Tai jau buvo laikotarpis, kada emigruoti tam tikra prasme buvo lengviau nei 70-ųjų pabaigoje, jau nekalbu apie 80-ųjų pradžią, kai viskas buvo aklinai uždaryta.
Bet pats persikraustymas buvo nepaprastas. Laukė naujos aplinkybės, nauja šalis, nauja kalba. Turėjome išmokti hebrajų ir anglų kalbas.
Dina: Nors jau buvo pertvarkos metai, mums neleido išsivežti muzikos instrumentų. Aš norėjau pasiimti savo pianiną, kuris neturėjo didelės istorinės vertės, Michaelui neleido išsivežti smuiko, kuris taip pat nebuvo iškilių italų meistrų gamybos, nors ir gerai skambėjo. Jam leido vežtis pigų, bevertį, fabrikinės gamybos smuiką.
Kartu su mumis išvyko tuo metu vienuolikametis sūnus Danielis. (Dabar Danielis yra pripažintas pianistas ir su šeima gyvena Šveicarijoje (Aut.past.).
Mes išvykome kaip pabėgėliai. Neturėjome instrumentų, pilietybės, nes iš mūsų atėmė sovietinę pilietybę ir už tai dar turėjome susimokėti. Į Izraelį atvykome kiekvienas turėdamas po 90 JAV dolerių – tiek buvo leista išsivežti. Mums teko pradėti praktiškai naują gyvenimą.
Tačiau mus labai šiltai priėmė. Tel Avivo muzikos akademijoje buvo laisva profesoriaus vieta ir netrukus Michaelas gavo darbą. Atėjęs pas akademijos direktorių, kuris taip pat buvo smuikininkas, Michaelas jam parodė savo turimą instrumentą. Akademijos vadovas gavo šoką, sakydamas kokią čia medžio pliauską kolega atsinešė. Tuomet direktorius atidarė spintą, padavė Michaelui labai vertingą smuiką ir pasakė: „Kol dirbsi akademijoje, šis smuikas yra tavo.“
O aš turėjau sugroti parodomąją programą, kas ambicingam žmogui, turinčiam daugybę premijų, nėra malonu. Bet kitos išeities nebuvo. Man paskolino pakankamai didelę sumą pinigų be procentų, kad įsigyčiau pianiną. Jis atkeliavo iš Japonijos. Mes palaipsniui išmokėjome skolą už instrumentą, bet tai nebuvo labai sudėtinga. Izraelyje gyvenimo ir darbo sąlygos buvo pakankamai geros. Aš taip pat tapau Tel Avivo muzikos akademijos profesore.
Tad mes su vyru darbą gavome praktiškai po dviejų mėnesių, kai atvykome į Izraelį.
Netrukus pradėjome aktyviai koncertuoti su geriausiais Izraelio orkestrais.
– Kiek laiko jūs pragyvenote Izraelyje?
Michaelas: Izraelyje pragyvenome 6 metus. Muzikos akademijoje, kurioje dirbome, egzistuoja taisyklė, kad septintaisiais darbo metais pedagogas gali metams laiko išeiti atostogų. Kaip tik tuo metu mudu su Dina sulaukėme kvietimo iš vieno valstybinio Japonijos universiteto. Pasiėmėme atostogas ir išvykome. Bet Japonijoje mes likome dirbti 4 metus.
Turėjome įdomią pedagoginę patirtį, taip pat labai daug koncertavome. Būtent dėl tos priežasties negrįžome į Izraelį nuolatiniam gyvenimui. Kai laimėjau Vokietijoje konkursą užimti profesoriaus vietą, ten mudu su Dina ir išvykome. Tačiau su Izraeliu išlaikėme emocinį ryšį, nes Tel Avive gyvena Dinos tėvas. Be to, mes esame Izraelio ir Vokietijos piliečiai.
– Įdomu, jog turite anksčiau labai priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusių valstybių pilietybes.
Michaelas: Kas vyko kažkada, negalima ir nereikia pamiršti. Bet gyvenime daug kas keičiasi ir mes neturime nuolat atsisukinėti atgal.
– Kokia vaga šiuo metu teka jūsų gyvenimas?
Michaelas: Jau 17 metų gyvename Acheno mieste, kuriame iki 1531 metų buvo karūnuota dauguma Vokietijos karalių. Po mūsų erdviu butu yra kažkokia inžinerinė firma, tad mes galime groti bet kuriuo metu.
Kalbama, kad muzikantai turi labai daug repetuoti, bet taip ne visada pavyksta. Pedagoginis darbas iš mūsų atima nemažai laiko.
– Kiek per mėnesį vidutiniškai turite įvairių išvykų?
Dina: Nuo liepos mėnesio turėjome tris laisvas dienas. Iš pradžių vedėme meistriškumo kursus Ispanijoje, iš kart po to – Zalcburge. Iš ten vykome koncertuoti į Italiją. Po to buvo labai trumpa pertrauka, po jos su orkestru grojome Ukrainoje. Šį mėnesį Michailas buvo Japonijoje, o aš tris savaites praleidau Kinijoje, kur vyko didelis F.Chopino konkursas – aš su orkestru surengiau konkurso atidarymo koncertą.
– Iš kur semiatės jėgų taip intensyviai dirbdami?
Dina: Tempas didžiulis, bet kol kas mes jį pakeliame. Sustoti visada suspėsime.
– Kalbama, kad jūsų, Dina, mėgstami kompozitoriai R. Schumannas ir F. Chopinas – tarsi vizitinė kortelė. O kokių kompozitorių muzika yra artimiausia Michaelui?
Dina: Tą vizitinę kortelę man suteikė žmonės po to, kai laimėjau šių kompozitorių fortepijoninės muzikos konkursų premijas. Bet nuo to lako praėjo labai daug metų ir aš negalėčiau pasakyti, kad tik jie yra mano mėgstamiausi kompozitoriai. Man patinka ir J.S.Bachas, ir L. van Beethovenas, ir J.Brahmsas ir S.Prokofjevas. Ir dar galėčiau vardinti. Mano muzikinis pasaulis daug platesnis.
Michailas: Sunku išvardinti kelis mėgstamus kompozitorius. Be abejo, visada ypatingai mėgstu gilintis į J.S.Bacho, F.Schuberto, J.Brahmso, P.Čaikovskio muzikos kūrinių platybes. Bet tai nereiškia, kad kiti kompozitoriai prieš juos nublanksta. Yra daug jaunų šiuolaikinių kompozitorių, kurių kūrinius įdomu groti. – Ar publika lengvai priima šiuolaikinę muziką?
Michailas: Bet kuri šiuolaikinė muzika iš pradžių nepatikliai gali būti vertinama, net atlikėjams reikia laiko novatoriškus kūrinius išnagrinėti ir suvokti. Kažkada S.Prokofjevo muzika irgi sunkiai skynėsi kelią, o šiandien vertinama kaip klasika.
– Ar yra buvę nemalonių nutikimų scenoje? Pavyzdžiui, ar kada nors grojant nutrūko smuiko styga?
– Taip nutinka, nors ir nedažnai. Rugsėjo pabaigoje solinio koncerto metu, grojant paskutines kūrinio eilutes, nutrūko styga. Man labiau pasisekė nei genialiajam Niccolo Paganini, kuris koncertą yra baigęs viena styga. Aš kūrinį užbaigiau trimis stygomis.
Toks nesusipratimas scenoje gal ir nemalonus, bet jei taip nutinka kūrinio pradžioje – ne problema – paprasčiausiai užkulisiuose pakeiti stygą ir groji iš naujo. Kai tai įvyksta beveik kūrinio pabaigoje, tuomet yra sudėtingiau. Bet nepasakyčiau, kad tai yra trauma muzikantui, tai – profesijos dalis.
– Kaip vertinate žinomus atlikėjus, kurie per daug pasinėrę į šou pasaulį ar su klausytojais elgiasi arogantiškai?
Dina: Aš labiau nemėgstu ne tų, kurie lenda į šou, bet tų, kurie užsiiminėja politika vietoje to, kad užsiiminėtų muzika. Tokie žmonės mano akyse nustojai egzistuoti kaip muzikantai.
Michaelas: Manau, kad tie, kurie eina šou keliu, degraduoja kaip muzikantai.
– Kokie žiūrovai jums mieliausi?
Michailas: Įvairiuose žemės kampeliuose žmonės pasižymi skirtingu temperamentu, tačiau labai svarbu, kad tarp publikos ir muzikanto atsirastų kontaktas nuo pirmo kūrinio.
– Ką veikiate, kai negrojate?
Dina: Labai mėgstu gaminti valgyti. Kai nekeliaujame ir turime laisvo laiko, stengiamės maitintis namuose. Mėgstame keliauti, vertiname pasyvų poilsį gamtoje, prie jūros.
– Kokius prisiminimus turite išsaugoję iš savo ankstyvos jaunystės?
Dina: Abu labai mylime savo gimtuosius miestus. Kai pradėjome draugauti su Michailu ir pirmą kartą atvykau į Odesą, man labai patiko, kad ten žmonės daug, nuoširdžiai bendrauja, kad į svečius galima užsukti prieš tai nepaskambinus. O Michailui labai patiko Rygoje, kad ten ramu, europietiška.
Mes važinėdavome vienas pas kitą į svečius ir ten semdavomės to, ko mums trūko. Vėliau tiek daug keliavome po pasaulį, tiek daug į save gėrėme įvairias kultūras ir tradicijas, kad dabar sunku visus pojūčius ir prisiminimus griežtai įrėminti. Į savo širdis sudėjome visko gražaus po truputį.
* Lapkričio 8 dieną 19 valandą sostinės „Vaidilos“ teatro salėje pianistė DINA YOFFE ir smuikininkas MICHAEL VAIMAN (Vokietija-Izraelis) pristatys programą „Romantinės fantazijos“.
Programoje: J. Brahms – 7 fantazijos Op.116 Atl. D. Yoffe
J. Brahms – Sonata Es-dur Op.120 Nr.2 smuikui ir fortepijonui Atl. M. Vaiman ir D. Yoffe
-----
F. Liszt – Parafrazė „Die drei Zigeuner“ Atl. M. Vaiman ir D. Yoffe
F. Chopin – 3 mazurkos Op.59 Atl. D. Yoffe
M. Ravel – Vocalise-Etude en forme de Habanera
M. de Falla – Ispaniškas šokis
M. Weinberg – Rapsodija moldaviškomis temomis Op.47 Nr.3
Atl. M. Vaiman ir D. Yoffe
