Mintimis apie tai pasidalijo trys šiuolaikinės muzikos ekspertai – kompozitorius Mindaugas Urbaitis, muzikologė Laimutė Ligeikaitė ir smuikininkė Rusnė Mataitytė.
Pranoko pasaulinę premjerą
Šiai trijulei vienas įsimintiniausių festivalyje buvo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO), dirigento Roberto Šerveniko, pianisto Zbignevo Ibelhaupto ir fortepijonų dueto „GrauSchumacher Piano Duo“ koncertas. Jame audringiausių ovacijų sulaukė vakare viešėjusio JAV kompozitoriaus Michaelo Gordono ir Zitos Bružaitės kūriniai.
„M.Gordono „The Unchanging Sea“ nuskambėjo kur kas įspūdingiau negu per pasaulinę premjerą. Z.Ibelhauptas tiksliai laikėsi nurodytų tempų, ir opusas buvo net šešiomis minutėmis trumpesnis. Pats M.Gordonas pripažino, kad atlikėjai įsiklausė į visas jo pastabas, padarė, ko jis pageidavo, – kompozitorius buvo laimingas“, – pasakojo bendravęs su amerikiečių menininku M.Urbaitis.
Kiti koncerte pristatyti korifėjai, pašnekovo nuomone, yra pervertinami. Tačiau R.Mataitytei LVSO koncerte kaip tik labiausiai patiko Philippe’o Manoury ir Lucos Francesconi partitūros fortepijoniniam duetui ir orkestrui.
„Mes nelabai turime tokių virtuoziškų, taip gerai išmanančių orkestrą kompozitorių. Tai – lygis. Duok Dieve, pagroti tokias sudėtingas partitūras. Tačiau orkestras jas įveikė, o duetas buvo superinis. Visa šio vakaro programa man paliko didelį emocinį įspūdį. Man svarbu, kad muzika veiktų emociškai. Jei kažkas kažką krapštinėja, o aš nieko nepajuntu, – pažintis neįvyksta. Z.Bružaitės darbas taip pat neiškrito iš konteksto tarp galingų konkurentų“, – dalijosi įspūdžiais smuikininkė.
Abi pašnekovės gyrė Z.Bružaitę už gaivią roko ir akademinės muzikos jungtį Simforte „Skydas“.
Sušvito nauja žvaigždė
Postminimalizmo žvaigždės M.Gordono kompozicijos skambėjo ir kituose „Gaidos“ koncertuose, tarp jų – festivalyje debiutavusio šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ vakare. M.Gordonas po šio koncerto neslėpė pasitenkinimo jaunų lietuvių atlikėjų darbu ir netgi pareiškė laukiantis jų Niujorke.
„Synaesthesis“ pasirodymas – neabejotina lietuviška „Gaidos“ viršūnė. Iki šiol to dar nebuvo, kad jaunimui rūpėtų tik naujoji muzika. Visi bandė groti viską, o tam reikia būti genijams. Ant rankų pirštų suskaičiuotume pasaulio atlikėjus, galinčius gerai groti viską – nuo Johanno Sebastiano Bacho iki Astoro Piazzollos, roko ir t.t.
Atlikėjams reikia specializuotis. „Synaesthesis“ kol kas dar stengiasi per daug aprėpti, taigi turės atsirinkti, kas jiems iš tiesų įdomu. Tačiau ansamblis turi aiškią kryptį, puikiai dirba ir tikrai kokybiškai parengė „Gaidai“ labai sunkią programą“, – žėrė komplimentus debiutantams M.Urbaitis.
L.Ligeikaitė priminė, jog dar neseniai Lietuvos atlikėjai susiburdavo „Gaidos“ proga tik vienkartiniams projektams, grodavo šiuolaikinę muziką priešokiais, o dabar situacija iš esmės pasikeitusi.
„Nuolat grojantys naująją muziką „Synaesthesis“ ir Vykinto Baltako vadovaujamas Lietuvos ansamblių tinklas užpildė svarbią muzikos gyvenimo nišą. Ši „Gaida“ patvirtino, kaip rimtai jie žiūri į savo darbą“, – džiaugėsi muzikologė.
Nuo šio rudens Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra ir magistro studijų programa šiuolaikinės muzikos atlikėjams, kurią parengė kompozitorius V.Baltakas kartu su džiazo kūrėju saksofonininku Liudu Mockūnu.
Neįprastos kvartetų spalvos
„Specializacija kartais smukdo atlikėjus, susilpnina jų instrumento pojūtį“, – kitą medalio pusę atvertė R.Mataitytė. Pasak jos, atlikėjų visapusiškumas yra stiprybė, tuo įtikino ir šio festivalio žvaigždės – „Kronos“ kvartetas.
„Jie tobulai groja viską, o „Gaidoje“ atliko labai amerikietišką programą su folkloro prieskoniu. Patyrėme visą šio ansamblio meistriškumo spektrą ir begalinę fantaziją.
Visi „Kronos“ muzikantai – stiprūs solistai, labai ryškios individualybės. Štai tokie yra Vakarų kvartetai. „Kronos“ atliekamas M.Gordono kūrinys man pasirodė dešimt kartų įdomesnis už fortepijoninį. Visas koncertas buvo labai įkvepiantis“, – dalijosi įspūdžiais smuikininkė.
Praėjusį sekmadienį legendinis JAV kvartetas surengė Vilniaus kongresų rūmuose beveik trijų dalių koncertą, nes publika niekaip nenorėjo paleisti unikalių atlikėjų iš scenos.
Tuo metu lietuvių bandymas atverti klasikinio kvarteto galimybes modernioje muzikoje pavyko tik iš dalies, nors koncerto „Quartettissimo“ idėja intrigavo. Mat kompozitoriai jam rašė kūrinius, skirtus dviem ir keturiem kvartetams.
„Idėja buvo gera, bet žaista ne pagal taisykles. Kurti styginių oktetui – tai ne tas pats kaip dviem kvartetams arba kameriniam orkestrui – kaip keturiem. Kvartetai turėjo būti panaudoti kūriniuose kaip savarankiški, sąveikaujantys tarpusavyje organizmai. Tik Rūta Vitkauskaitė laikėsi šios koncepcijos, bet ne visiškai užbaigė savo kūrinį. Dėl to programa nebuvo įdomi“, – dėstė M.Urbaitis.
Kitoms pašnekovėms patiko Ramūno Motiekaičio „X ciklai“ dviem kvartetams, akordeonui ir perkusijai, savo švara ir estetika priminęs japonų dailės vaizdinius.
Viršūnės ir duobės
R.Mataitytei „Gaidoje“ taip pat imponavo V.Baltako „Commentum“ orkestrinė versija ir emocingas Anatolijaus Šenderovo „… after Chagall“. M.Urbaičio nuomone, šiemet festivalyje ryškaus lietuviško kūrinio nebuvo, o visas festivalis atrodė blankesnis nei ankstesniais metais.
Labai šiltai publikos sutiktą, ilgai aptarinėtą Vytauto Germanavičiaus „Povandeninės geometrijos“ saksofonams ir simfoniniam orkestrui sėkmę, pašnekovų nuomone, didžia dalimi lėmė solisto Liudo Mockūno meistrystė, improvizacinis polėkis ir formos pojūtis.
„Tai, kad kompozitorius suteikia atlikėjui daug laisvės, nėra didelė naujiena. Tačiau pas mus dažnai jųdviejų keliai išsiskiria, nesutampa lygis, o gal ir kompozitoriai nelabai nori perleisti atlikėjams iniciatyvos. Tačiau šiuo atveju V.Germanavičius pasielgė labai išmintingai, pasirinkęs tokį talentingą atlikėją kaip L.Mockūnas ir geranoriškai suteikęs jam sparnus“, – komentavo vieną įspūdingiausių „Gaidos“ premjerų L.Ligeikaitė.
Kaip didžiausią festivalio nusivylimą pašnekovai įvardijo apgailėtinas vokiečių ansamblio „Ensemble in process“ pastangas interpretuoti Steve’o Reicho šedevrus.
