Šiemet lapkričio 11 dieną Šiuolaikinio meno centre klausėmės IDM pionierių „Autechre“ (Robas Brownas ir Seanas Boothas). IDM („intelligent dance music“ – liet. intelektualioji šokių muzika) pradžia būtų galima laikyti albumą „Artificial Intelligence“, kurį 1992 metais išleido „Warp Records“ (JK), iki šiol išlikusi svarbiausia IDM įrašų kompanija. Pasirodęs reivo klestėjimo metu, šis albumas tapo priešprieša muzikai, kurioje eksperimentavimo nedaug – joje dominavo greitas tempas ir keturių ketvirtinių (4/4) ritmas, o pagrindinė jos funkcija buvo išjudinti vakarėlių mėgėjus.
„Artificial Intelligence“ viršelis, kuriame pavaizduotas fotelyje patogiai atsilošęs robotas, namų svetainėje besiklausantis muzikos, tapo aliuzija į naują elektroninės muzikos koncepciją: šis albumas skirtas klausytis, ne tik šokti. Elektroninės muzikos kūrėjai įgijo daugiau kūrybinės laisvės – IDM būdingas lėtesnis tempas, laužyti ritmai ir ryškūs elektroniniai mušamieji. Šiame albume buvo ir pora „Autechre“ kūrinių, o po metų jie išleido pirmą solinį albumą, toliau plėtodami savo muzikines idėjas. Pirmuose „Autechre“ albumuose sintezatorių melodijos persipina su Roland ritmo mašinų mušamaisiais, juose ryški electro ir house stilių įtaka. Ypač didelio dėmesio sulaukė albumas „Ambient“ (1994), kurį „Fact magazine“ netgi palygino su kontempliatyvia Brian Eno kūryba.
Laikui bėgant „Autechre“ muzika tapo vis labiau eksperimentinė: šį stilistinį lūžį atspindi 1998 metais išleistas albumas „LP5“, skambėjęs daug moderniau, nei ankstesnė jų kūryba. „LP5“ daugiausia dėmesio skiriama garso dizainui ir ryškiems, rafinuotiems ritmams, o melodijų praktiškai nėra. „Autechre“ pradėjo kurti muziką naudodamiesi ne tik sintezatoriais, bet ir programine įranga (ypač „Max“), šitaip vis labiau nutoldami nuo klubinės muzikos ištakų ir formuodami unikalų stilių. Paskutinį jų albumą „elseq 1-5“ (2016) galima pavadinti šių eksperimentų viršūne. „elseq 1-5“ išleistas tik skaitmeniniu formatu, o jo trukmė – daugiau nei 4 valandos, padalintos į 5 albumo dalis. Šį albumą „Autechre“ ir pristatė koncerto Vilniuje metu.
Prieš „Autechre“ pasirodymą publiką apšildė Andy Maddocksas ir Russellas Haswellas. Andy Maddockso pasirodymas buvo visiškai blankus, likęs tik fonu klausytojų pokalbiams, tuo tarpu Russellas Haswellas triukšmo eksperimentai sulaukė publikos palankumo.
„Autechre“ grojo tamsoje – tiesa, ne aklinoje, kurios tikėjausi prieš koncertą. Anot pačių „Autechre“, tamsa jiems reikalinga tam, kad būtų visiškai ištrintas identitetas vietos, kurioje vyksta koncertas, ir visą erdvę užimtų garsai.
Turbūt svarbiausias šiame pasirodyme buvo grįžimas prie elektroninės muzikos ištakų, pateikiant jas visiškai nauju pavidalu. Karlheinzas Stockhausenas, dvidešimtojo amžiaus viduryje nusprendęs atsitraukti nuo musique concrète estetikos – eksperimentų įrašinėjant aplinkos ir muzikinius garsus bei triukšmus – dirbo su grynomis sinusinių tonų bangomis „Studio für Elektronische Musik“ (Elektroninės muzikos studija) Kelne. Stockhausenas siekė, kad jo kūriniai būtų visiškai atitolę nuo muzikinių tradicijų.
Elektroninėje muzikoje iki šiol populiarios musique concrète estetikai artimos technikos – pavyzdžiui, semplinimas, kuomet vieno įrašo dalis panaudojama kitame kūrinyje, taip pat aplinkos garsų panaudojimas. Tai iš pradžių buvo nesvetima ir „Autechre“. Tačiau naujausiame jų albume grįžtama prie to, ko siekė elektroninės muzikos pionierius Stockhausenas, tik dėl technologijų ribotumo negalėjo pilnai įgyvendinti – visiškai elektroninės erdvės, neturinčios nieko bendro su „realaus“ pasaulio garsais.
„Autechre“ visiškai atsisako to, kas laikoma tradicinės muzikos pagrindu – harmonijos, melodijų, pastovaus ritmo – ir pasineria į garso dizaino eksperimentus. Klausantis „elseq 1-5“ albumo takelių atskirai atrodo, jog jiems trūksta struktūros, tačiau koncerto metu „Autechre“ sukūrė labai nuoseklią, apgalvotą dinaminę eigą, palengva vedusią prie kulminacijos, kurios metu elektroniniai tembrai susijungė į garsų kolonas, kiek primenančias vargonų skambesį ir netgi niūrų Bacho didingumą.
Muzikos klausymasis tamsoje taip pat pasiteisino – nors kolonėlės buvo tik ant scenos, atrodė, kad muzika plėtojama erdvėje, vienam garsui tarytum persmeigiant kitą, o ritmams persipinant tarpusavyje. Sinestetikams, kurie „mato“ garsus, tai turėjo būti ypač unikali patirtis. Tokia yra šio teksto autorė, ir iki šiol jokio koncerto metu nėra tekę „matyti“ tokios gilios muzikinės erdvės.
Vienas „Autechre“ narių, paklaustas, ar juos domintų griežtai akademinės muzikos kūryba, atsakė: „Kai turime tiek laisvės, kodėl turėtume save talpinti į rėmus?“ Ir išties, „Autechre“ kūriniams apibūdinti įprastos sąvokos nebetinka. Nors jų ištakos šokių muzikoje, naujausio albumo koncepcija artimesnė elektronische Musik. Tačiau ir jame protarpiais pasigirsta electro tembrai, primenantys apie kūrybos pradžią, nuo kurios „Autechre“ stilistika per dvidešimt metų labai nutolo.
Po koncerto kyla klausimai apie muzikos ateitį: jei skaitmeninė erdvė jau dabar gali būti tokia gili ir įvairialypė, kas laukia toliau? Kokias tradicijas dar galima laužyti, kuo jas pakeisti? Kas laukia akustinės muzikos, jei instrumentų galimybės tokios ribotos, palyginus su elektroniniais tembrais? Tikiuosi, kad į šiuos klausimus bent iš dalies padės atsakyti elektroninės muzikos koncertai kitų metų ir vėlesniuose „Gaidos“ festivaliuose.
*****
26-asis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ dar nesibaigė. Gruodžio 16 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyks dėl atlikėjo ligos atidėtas garsaus prancūzų pianisto Pierre-Laurent’o Aimard’o rečitalis. Programoje: Johanno Sebastiano Bacho, Claude’o Debussy, György Kurtágo ir Pierre’o Boulezo kūriniai.
