Aukštąją madą ir teatrą jungęs Juozas Statkevičius, britiškos elegancijos meistras Jonas Morrellis ir eksperimentiška jaunosios Eglės Čekanavičiūtės kūryba, – vis šie dizaineriai savo darbais savaip reagavo tiek į režisierių duotus uždavinius, tiek ir į jų pačių išsikeltus tikslus.
Tačiau mažai kas tokioje didelėje operos mašinoje būtų įmanoma be čia nuolat dirbančių savo srities ekspertų, asistuojančių garsiems kūrėjams.
Lapkričio 30 – gruodžio 3 d. į Kongresų rūmus grįšianti „Toska“ VCO kostiumų dailininko asistentei Elvitai Brazdylytei primins vieną labiausiai įtemptų parų jos gyvenime. Tai – jau kito gyvenimo etapo darbas, kuriame jos pareigoms apibrėžti asistento sąvoka tapo pernelyg siaura – dizainerio prašymu, moteris tapo bendradarbiaujančia Jono Morrellio kostiumų kūrėja, taip žengdama dar vieną didelį žingsnį savo profesiniame kelyje.
Garsaus baletmeisterio V.Brazdylio dukra visą gyvenimą buvo labai artimai susijusi su teatru, tačiau niekada negalėjo įsivaizduoti, su kokiomis asmenybės susidūrus jai teks ne tik pačiai įsisukti į gamybos verpetą, bet ir teks pasisemti neįkainojamos patirties.
Šiandien Elvita ne tik kuria savo kostiumus bei scenografiją su įvairiais šokio ir dramos teatro kūrėjais, nepamiršta darbo su VCO, bet ir sukūrė išskirtinių ledinukų „Tutu“ ženklą.
- Kaip atsidūrėte „bohemiečių“ trupėje?
– Juozas (Statkevičius – Red.) man pasiūlė jo asistentės darbą operoje „Užburtoji fleita“. Viskas įvyko, atrodo, labai paprastai, – susipažinome per draugus, tiesiog bare ir ėmėme kalbėtis. Tiesiog užsimezgė pokalbis apie mūsų santykį su teatru ir paaiškėjo, kad jis ieško asistento. Staiga man pasiūlė: gal nori?
Žinoma, pasakiau, jog darbas su juo ir dar teatre man būtų labai įdomu. Jis pasakė: ateik, dirbam. Gal kiek neįtikėtina, kai pagalvoji, – iš karto tokia pažintis ir toks pasiūlymas.
- Esate baigusi tekstilę, – juk tai itin reta, nišinė specialybė. Ar turėjote konkrečių planų ją pasirinkdama?
– Tuo metu buvau pasinėrusi į ieškojimus. Vilniaus dailės akademijoje buvau baigusi tekstilės specialybę, su kolegomis ir viena dalyvaudavau parodose, bet savęs su šia sritimi nesiejau, mintyse visuomet buvo teatras.
Tekstilės studijos labiau pravertė bendrajam meniniam išsilavinimui - mane domino medžiagos, tekstūra, faktūra, dažymo, gamybos technologijų ypatumai, bet vis aiškiau supratau, kad noriu sukti į scenografiją.
Visgi buvau nusprendusi nesimėtyti, baigti bakalaurą, o vėliau magistro studijoms pasirinkti scenografiją, ką ir padariau neilgai trukus po to, kai pradėjau dirbti teatre. Įstojusi jau po mėnesio pagimdžiau sūnų, – tuo metu gyvenime vyko labai daug įvairių dalykų, bet man pavyko visa tai suderinti.
- Niekada nenorėjote tapti balerina?
– Neleido manęs į baletą. Kažkuriuo metu vaikystėje tikrai norėjau, bet neturėjau tam duomenų. Tėtis prieidavo prie manęs ir sesers, palankstydavo pėdas, bet matė, jog neturėjau geros įgimtos kelties, labai reikalingos baletui.
Tėtis nenorėjo manęs „kankinti“, o aš dėl to labai neišgyvenau.
- Tai vis dėlto trauka teatrui ir menui atėjo iš namų aplinkos?
– Daugiausiai – taip. Lankėme paprastą mokyklą ir labai daug ko sėmėmės iš tėvų. Nemažai laiko teko praleisti teatre, – iki šiol įžengus į operos ir baleto teatrą, tas pasitinkantis kvapas, ypač kulisų, sukelia prisiminus, yra labai artimas. Daug prisiminimų liko ir iš tėčio gastrolių, susitikimų su artistais. Daug kas yra tarsi užstrigę pasąmonėje ir nesąmoningai „išlenda“. Užeini į teatrą ir supranti, jog tai yra dalis tavęs.
O mama daugiausiai dirbo namie, ji – grafikė, užsiimdavo kaligrafijos darbais, iliustruodavo knygas, todėl man gerai pažįstamas ir sentimentus kelia tušo kvapas.
Ir popierių, kaip ji, labai mėgstu liesti. Kasdien jutome kūrybišką atmosferą namuose. Buvo ir būrelių, užsiėmimų, bet iš esmės visi kūrybiniai įkvėpimai atėjo iš namų aplinkos.
- Į operą atėjai su didžiuliu teatriniu bagažu, bet kiek kitokiu, nei iš tiesų reikėjo. Kas tuomet buvo sunkiausia?
– Bendravimas su žmonėmis. Buvau uždara ir iš pradžių bendrauti man buvo nedrąsu, o ypač - susitikus tiek daug pasiekusius žmones. Nežinojau, kaip veikia tas visas didelis aparatas, kas po ko...
Iš pradžių net nežinojau, ko tiksliai iš manęs reikia Juozui. Vaikščiojau jam iš paskos: jis dėlioja kompozicijas, ir aš šalia dėlioju. Buvo daug neapibrėžtumo, nežinojimo - tai ir buvo sunkiausia: įsilieti į naują kolektyvą, bet tikrai ne dėl to, kad žmonės būtų nemalonūs ar šalti, tiesiog esu pakankamai uždara, nedaugžodžiaujanti.
- O kas padėjo visa tai perlipti? Laikas, patirtis, bet kas dar?
– Patys žmonės. Labai daug išmokau iš Juozo, matydama, kaip jis bendrauja, žino, ko nori ir moka to reikalauti. Būtent tai ir geriausio rezultato siekimas – tiek Juozo, tiek Dalios (Ibelhauptaitės) labai imponavo, nurodė aiškią darbo užduotį. Jie – labai stiprios asmenybės, kurios negali neįkvėpti.
Su kiekvienu spektakliu buvo vis lengviau. „Užburtoji fleita“ davė labai daug, ne tik dėl to, kad tai buvo pirmas darbas, bet ir todėl, kad jis buvo toks didžiulis.
- Su kuo pradėjus dirbti buvo daugiau įtampos – su J. Statkevičiumi ar D. Ibelhauptaite?
– Tiek su Juozu, tiek su Dalia susibendravome labai greitai, bet pirmas susitikimas su D.Ibelhauptaite buvo iš tiesų tragiškas, vos neapsiverkiau.
„Užburtojoje fleitoje“ reikėjo daryti dideles kaukes, ir Juozas negalėjo būti viename susitikime su Dalia ir gamybos meistru. Nebuvo jokių eskizų, tad ėmiau abstrakčiai pasakoti.
Dalia reagavo labai griežtai. Jaučiausi nemaloniai ir ją tikrai supratau, – ji norėjo konkretumo, vizijos, bet aš tuo metu tiesiog negalėjau pasakyti nieko konkretesnio. Tačiau tai buvo tik vienas, pirmasis susitikimas, gal ir dėl to taip jautriai reagavau. Vėliau viskas ėjosi labai sklandžiai.
- Kokie iš J. Statkevičiaus kurtų kostiumų VCO spektakliams tau artimiausi?
– Vieno spektaklio tikrai neišskirčiau, bet man visada įdomu dirbti su istoriniais kostiumais. Ta pati „Fleita“ buvo labai įdomi dėl to, kad buvo man pirmoji ir turėjome tiek daug darbo. Kiek naktų su Juozu sėdėjom, klijavome tas kepures...
Tau sako, kad kažko padaryti neįmanoma, o tu nesustoji, imi daryti pats, nes iš tiesų viskas yra įmanoma. Darai ir padarai! Kiek „Svynio Todo“ kostiumų patys purškėme, purvinome.
Dabar iš darbo su Juozu ir su Jonu Morrelliu (kostiumų dizaineris – Red.) patirties galiu pasakyti, jog jie abu nebijo išsipurvinti rankų - patys purškia, dažo, atsiduoda darbui visiškai, ne tik duoda eskizus ir stebi. Tik taip yra pasiekiami tokie kokybiški rezultatai
- Kuris etapas kostiumų gamyboje tau pačiai yra įdomiausias? Kiek laiko trunka pagaminti kostiumus operos spektakliui?
– Man pačiai turbūt įdomiausias būna artėjimas prie pabaigos, kai imi matyti visų darbų rezultatą. Nors ir pradžia, tarkime, pats audinių ieškojimas, yra labai įdomus.
Pati kostiumų gamyba, jau išgryninus eskizus, atrinkus medžiagas, viską sutarus, trunka mėnesį ar pusantro, jei tuo metu visi dirba tik prie vienos operos, atidėję visus kitus darbus į šalį. Apimtys čia iš tiesų labai didelės.
- Kokia pati baisiausia stresinė situacija buvo ištikusi per visą darbą operoje?
– Kiekvieną kartą, kiekvieną pastatymą susiduri su vienokiomis ar kitokiomis situacijomis, nes apimtys visuomet didžiulės, o laiko – nedaug. Manau, kad bėgant laikui tiesiog pasidarė kiek ramiau.
Prieš pat premjerą visuomet būna nemažai stresinių situacijų – net nežinau, ar galėčiau ką nors išskirti. Nors „Toskoje“ buvo atvejis, kai kostiumai jau keliavo į sceną (tai – vienas atsakingiausių momentų gamyboje), o Jonas atvykti nebegalėjo, aš buvau išvykusi ir užstrigau Londone...
Tada be galo išgyvenau, supratau, jog esu labai reikalinga, kad be manęs stoja darbas, bet nieko negalėjau padaryti. Stengiausi grįžti kiek įmanomai greičiau, – lėktuvais, autobusais, traukiniais...
Žinoma, vis pasitaiko, kad vėluoja koks sudėtingas solistės kostiumas, ar kas nors plyšta, nesilaiko, o premjera – jau rytoj, siuvėjos – Kaune. Tačiau viską spėjam, į darbą pasižiūrim kūrybingai, sutelkiame visas įmanomas pajėgas, visus apskambiname ir randame sprendimą.
- Kada sutradai laiko magistro studijoms ir savo darbams?
– Pradėjus dirbti teatre, vis labiau norėjosi imtis studijų. Tikrai norėjau dar įgyti žinių, patirties iš docentų, profesorių. Ir Juozui vis užsimindavau, o jis į tai žiūrėjo labai teigiamai, sakė: būtinai eik - darysi scenografiją, o aš – kostiumus, bus tikrai gerai! Ilgai nedvejojau.
Jau pradėjusi daryti savo darbus, turėdama tokios patirties, didelių kliūčių nejaučiau. Tik dar didesnis atsakomybės jausmas atsirado. Supratau ir tai, kaip svarbu yra turėti gerą asistentą, su kuriuo galėtum pasikonsultuoti. Man teko laimė dirbti su puikiais žmonėmis, režisieriais, su kuriais labai aiškiai pavykdavo aptarti visą koncepciją.
- Su J. Statkevičiumi dirbi ne tik operoje, bet ir jo madų šou. Kokia tai patirtis?
– Taip, šiemet dirbau jau penktame šou. Man tik baigus scenografiją, Juozas iš karto pasakė: viskas, baigei - dirbam kartu, būsi mano scenografė. Madų šou, kolekcijos pristatymas - tai ne teatro dėžutė, bet pas Juozą viskas vistiek yra labai teatrališka.
Tokia jo asmenybė, taip jis į viską žiūri. Jo madų salė – ne tik apšviestas podiumas. Į dekoracijas jis žiūri labai atidžiai ir rimtai, kaip ir į režisūrinį sprendimą, taip pat ir į šviesas. Viskas būna apgalvota iki smulkmenų ir iš tiesų artima teatrui. Čia vyksta ne eilinis madų pristatymas, nors, žinoma, kad pagrindinis dėmesys yra skirtas kolekcijai.
- Ar darbas su Jonu Morrelliu VCO nekėlė naujų reikalavimų?
-Pirmiausia nauja buvo tai, kad bendravome anglų kalba (juokiasi). Su Jonu taip pat greitai suradome bendrą kalbą – nuo pirmų minučių ėmėme kalbėtis lyg seni draugai. Darbas su Juozu ir su Jonu yra tikras malonumas – visų pirma tai lemia jų pačių nusiteikimas: tiek Juozas, tiek Jonas tiesiog spinduliuoja, abu yra aukščiausio lygio profesionalai.
Dirbdama su jais didelių skirtumų nepajutau. Jonas labai malonus žmogus, todėl visi jį greitai pamilo. Galbūt jam labiau būdingas tikslumas ir punktualumas, – britiška savybė, mums ne tiek įprasta.
- Nedaugeliui pavyksta tapti geru asistentu, nors daug kas bando. Kokios savybės yra būtinos šiam darbui?
– Visų pirma – greita reakcija. Labai svarbu, kad sutaptų kūrėjų estetika, tada abiem yra lengva dirbti, atsiranda abipusis pasitikėjimas. Asistentas turi veikti lyg užrašų knygelė. Žinoma, jis turi gerai išmanyti darbo specifiką, galėti suplanuoti dienotvarkę, žinoti, ką ir kada reikia padaryti.
Patikėkite, ir dailininkai tai žino, apie tai galvoja, bet čia turi būti tas, kuris viską pertikrina, kad niekas nebūtų pamiršta, praleista. Asistentas yra lyg draugas, kuriuo pasitiki 100 procentų.
- Su „bohemiečiais“ dirbi jau 8 metus. Kaip per tą laiką pasikeitei? Juk be šio darbo atsirado ir kitų projektų, be to, – augini sūnų.
– Pirmiausia įgijau daug patirties, sutvirtėjau kaip asmenybė. Dirbant su tokiais žmonėmis, kaip Juozas, Dalia, matai pavyzdį, kuris tiesiog negali neimponuoti.
Manau, kad suvokiau ir savo charakterio tvirtumą, išsiugdžiau norą ir siekį viską daryti tik geriausiai. Atrodo normalu, – visi nori pasiekti aukštų rezultatų, bet tai, ką teko matyti kiekvieną dieną, buvo labai įkvepiantys pavyzdžiai.
Man pasisekė ir VDA, kur mokiausi pas prof. V. Idzelytę. Ji irgi yra labai stipri, kūrybinga asmenybė, turinti tvirtą savo nuomon. Jai taip pat esu labai dėkinga. Šiandien jaučiuosi žymiai stipresnė.
- Kuo, be operos, dar užsiimi?
– Per šį laiką visko buvo daug, – atsirado projektai su šiuolaikinio šokio šokėjais – pavyzdžiui, L. Juodkaite, su dramos režisieriais G.Tuminaite, R.Kazlu. Viskas pulsuoja, – vienas projektas baigiasi, prasideda kitas. Man tai labai patinka, gyvenime atsiranda dinamikos, kurios man reikia - vis negaliu nustygti vietoje.
Iš tokio „dizainerės“ impulso atsirado ir „Tutu“ ledinukai. Su tuometine kaimyne dalyvavome dizaino savaitgalyje, pardavinėjome kepinius, bet supratome, kad reikia į viską pažvelgti kūrybiškiau ir pradėjom keptuvėje lydyti cukrų, pilti sirupus. Ėmėme pardavinėti.
Visi labai susidomėjo, nors iš pradžių net nesuprato, ar jie valgomi, ar ne. Gera buvo sutikti ir tokią entuziastingą partnerę, kaip Smiltė Bagdžiūnė, su kuria labai greitai „susižaidėme“: imam ir darom!
Šiuo metu esu užsidegusi idėja sukurti edukacinę knygą vaikams apie teatrą, kuri turėtų būti ypač patraukli vizualiai – išskirtinio dizaino kūrinys.
