Šiemet sukanka ir penkeri K.Pastoro vadovavimo Lietuvos baletui metai. Per tą laiką greta kitų baletų LNOBT pastatyti Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis“ ir Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“, K.Pastoro inicijuotame projekte „Kūrybinis impulsas“ sužibo jauno choreografo Martyno Rimeikio talentas, yra atnaujinama klasika, statomi ryškių šiuolaikinių choreografų Itziko Galili, Mauro Bigonzetti darbai.
LNOBT baleto repertuarą papildė ir keturi K.Pastoro baletai, visi rodomi Baleto savaitėje. Jau pamatėme „Tristaną ir Izoldą“ bei „Romeo ir Džuljetą“, o šventinį koncertą vainikuos „Bolero“ ir gruodžio 18-ąją į sceną grįš „Spragtukas“.
K.Pastoras yra itin įvairiapusė asmenybė. Greta Lietuvos baleto, jis vadovauja Lenkijos nacionaliniam baletui ir yra Olandijos nacionalinio baleto reziduojantis choreografas. Kaip prasidėjo jo kūrybinis kelias nuo gimtojo Gdansko iki svarbiausių Europos baleto scenų?
„Buvau labai guvus, energingas vaikas. Vieną dieną įkalbėtas pusseserių pradėjau mokytis griežti smuiku, bet tai labai sunki muzikos disciplina, reikia daug kantrybės, tad po metų nelabai norėjau tęsti. Bet muzikos mokytojas sakė, kad turiu labai gerą klausą, todėl tėtis, kad ir kaip būtų keista, susiejo šias dvi mano savybes – gerą klausą ir judrumą. Pamatęs baleto mokyklos skelbimą, kad priimami nauji mokiniai, jis nusiuntė mane į egzaminą. Buvau priimtas, taip viskas prasidėjo ir jau tęsiasi penkiasdešimt metų.“
Baigęs Gdansko baleto mokyklą 1975-aisiais choreografas pradėjo šokti Poznanės lenkų šokio teatre, o po ketverių metų tapo Lodzės didžiojo teatro baleto solistu. Tačiau jaunuolį traukė platusis pasaulis. 1982 metais, pakviestas nedideliame Vokietijos miestelyje dirbusio tėvynainio choreografo, jis išvyko šokti į užsienį, o jau po metų atsidūrė Lione.
„Dveji Prancūzijoje praleisti metai – labai svarbus mano gyvenimo etapas. Lione patekau į tikrai dinamišką ir įdomią šokio terpę. Ten pamačiau didžiulę įvairovę – vyko šokio bienalės, į kurias atvažiuodavo Pinos Bausch, Marthos Graham, Paulo Tailoro trupės. Anuomet tai buvo avangardas. Pradėjau pats bandyti kurti choreografiją, bet tik sau. Niekam to nerodžiau.
Man labai patiko eksperimentuoti. Įkvėptas kokio nors ryškaus muzikos kūrinio, improvizavau pagal jį judesius, išbandydamas savo kūnu. Man patiko, kad šokio kompozicijos kūrimas – tai lėtas darbas, reikalaujantis atkaklumo. Bet, kaip sakiau, viešai niekam tų darbų nerodžiau.
Po dvejų metų nutariau persikelti į Olandiją, kur šokio menas labai svarbus. Pradėjau šokti Olandijos nacionaliniame balete Amsterdame (Het Nationale Ballet). Beje, kaskart naujoje trupėje turėdavau viską pradėti iš pradžių, taigi Amsterdame pradėjau nuo kordebaleto (nors Lodzėje buvau primarijus), kitąmet tapau korifėjumi, paskui „grand sujet“ ir t. t.
Ten kasmet vykdavo choreografinės dirbtuvės – kaip mūsų „Kūrybinis impulsas“. Visuomet pabrėžiu, kad tai ne mano idėja. Tokie projektai rengiami didelėse trupėse, kurios puoselėja ambicijas sukurti savo įvaizdį, išsiugdyti choreografų. Taigi Amsterdame iš karto užsiregistravau į tas dirbtuves, bet teko metus palaukti, nes buvo labai daug norinčiųjų.
Tai buvo fantastiškas potyris. Labai bijojau akistatos baleto salėje su šokėjais – jų skepsio. Bet buvo atvirkščiai. Tokių dirbtuvių privalumas tas, kad visi dirba savanoriškai – t. y. nori dirbti. Man buvo didelė staigmena sulaukti tiek pagalbos iš šokėjų, jų kūrybingumo ir iniciatyvos.
Dabar, būdamas choreografas, neretai ir kaip direktorius matau tokį kūrybingumą, bet matau ir priešinga. Visada sakau, kad šokis – nuostabi profesija, bet reikia jausti aistrą šokiui, mylėti jį. Jei ne, darbas neturi prasmės, nes šokdamas aukso kalnų nesusikrausi.“
Olandijos trupėje Pastoras šoko iki 1995 m., vėliau tapo laisvai samdomu choreografu, o nuo 1999 m. pradėjo eiti Olandijos nacionalinio baleto reziduojančio choreografo pareigas. 2009 m. Pastoras tapo Lenkijos nacionalinio baleto vadovu.
Su Lietuvą choreografą sieja gana seni ryšiai. Dar 1997 ir 1998 m. jis pastatė LNOBT vienaveiksmius baletus „Karmen“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“, o 2002 m. – Mindaugo Urbaičio baletą „Acid City“.
K.Pastoras yra sukūręs baletų garsioms pasaulio trupėms – Švedijos karališkajam baletui, Maskvos didžiojo teatro baleto trupei, Škotijos, Australijos, Vašingtono baletams ir daugeliui kitų.
Iš viso jis sukūrė arti 50 baletų. Nors pastaruoju metu choreografas gręžiasi į klasiką, jis prisipažįsta visada mėgęs sunkias temas, sudėtingą muziką, kuri giliai sujaudina. „Man svarbu, kad baletas būtų laikomas ambicingu menu“, – sakė K.Pastoras
