Ericas Whitacre‘is: „Kūryba – nuogas aš, dirigavimas – tai aš su kostiumu“

Artėjant gražiausioms šventėms, o už lango spaudžiant šaltukui, į Lietuvą pačių karščiausių emocijų atvežė JAV žvaigždė, „Grammy“ laureatas, muzikos novatorius, kompozitorius ir dirigentas Ericas Whitacre’is.

Nepamirštamas E.Whitacre’o koncertas su choru „Bel Canto“ Nacionalinėje filharmonijoje.<br>M.Gudzinevičiaus nuotr.
Nepamirštamas E.Whitacre’o koncertas su choru „Bel Canto“ Nacionalinėje filharmonijoje.<br>M.Gudzinevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ingrida Alonderė

Dec 16, 2016, 9:09 AM, atnaujinta Feb 9, 2018, 10:19 PM

Šią savaitę Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje jis pats dirigavo ir pristatė savo populiarią chorinę kūrybą, atliekamą mėgėjų choro „Bel Canto“. Scenoje chorui talkino Lietuvos kamerinis orkestras, Lietuvos kariuomenės orkestras, mušamųjų ansamblis „Giunter Percussion“, pianistas Artūras Anusauskas, vargonininkė Renata Marcinkutė Lesieur, solistė Lina Dambrauskaitė, lietuviškus kūrinius dirigavo choro vadovas Artūras Dambrauskas.

Pirmoje koncerto dalyje buvo atlikti E.Whitacre’o kūriniai: „Lux Aurumque“, „Five Hebrew Love Songs“, legendinės britų grupės „Depeche Mode“ kūrinio „Enjoy the Silence“ chorinė versija, „Goodnight Moon“ sopranui solo ir styginių orkestrui. Taip pat skambėjo „Enjoy the Silence“ (aut. Martinas Gore‘as, aranž. E.Whitacre‘o), „Come Sweet Death“ (aut. Johannas Sebastianas Bachas, aranž. Rhondos Sandberg) ir trys lietuvių autorių kūriniai: Vytauto Miškinio „Pater Noster“, Vaclovo Augustino „Du Dob Dob“ bei „M.K.Oginskio priesakai Sūnui“.

Antroje programos dalyje skambėjo tik amerikiečių žvaigždės naujausi kūriniai.

Netikėtą ir sarkastišką kūrinį „Godzilla Eats Las Vegas!“ autorius vadina visiškai absurdišku ir pateikia scenoje kaip linksmą pokštą.

Antrasis kūrinys „Deep Field“ išsiskyrė tuo, jog prieš koncertą žiūrovai buvo prašomi iš anksto atsisiųsti mobiliąją programėlę, kuri skleidžia elektronikos garsą. Likus 5 minutėms iki kūrinio pabaigos, dirigentui atsisukus į publiką ir davus signalą, žiūrovai įjungė mobiliąją programėlę savo telefonuose, o jos skleidžiamas garsas papildė ir susiliejo su atliekama muzika.

Buvo atliktas ir turbūt labiausiai išgarsinęs kompozitorių Lietuvoje „Sleep“. Šis kūrinys paprastai atliekamas „a cappella“, o šįkart nuskambėjo nauja jo versija chorui ir orkestrui.

Pirmą kartą Lietuvoje viešėdama šiuolaikinės chorinės muzikos žvaigždė Ericas Whitacre‘is sutiko papasakoti apie save kolegei, pirmojo virtualaus choro Lietuvoje kūrėjai.

-Kokia jūsų paslaptis – kaip tapote toks žinomas ir populiarus visame pasaulyje?

-Nesistengiau tapti populiarus ir toks žinomas. Atvirai kalbant, manau, jog man labai pasisekė. Pradėjau kurti muziką pačiu tinkamiausiu laiku. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiais muzika buvo labai moderni, atonali, daugeliui tuo metu tai buvo artima ir patrauklu. O aštuntajame situacija ėmė keistis: norėjosi tonalesnės muzikos, tiesiog švaresnės harmonijos – žmonės vėl ėmė mėgti „gražią“ muziką.

Kai pradėjau kurti, taip pat buvau vienas iš tų, kurie renkasi būtent tokią muziką. Kaip minėjau, man pasisekė gimti tada, kai visiems norėjosi tiesiog paprastesnės ir skaidresnės muzikos. Šis požiūris puikiai derėjo su mano meile internetui ir naujosioms medijoms, kurios tuo metu ėmė labai populiarėti – tai buvo tarsi banga, kurios buvau pagautas bei sėkmingai nuneštas ten, kur norėjau ir turėjau būti.

-Ką žinojote, girdėjote apie Lietuvą iki atvykimo?

-Žinojau apie didžiulę dainų šventę, kurioje dainuoja tūkstančiai žmonių. Taip pat buvau šiek tiek girdėjęs apie Lietuvos nepriklausomybę. Ši istorija iš tiesų labai jaudinanti, tad nekantravau atvykti ir pamatyti šalį „iš vidaus“. Be to, man buvo įdomu išgirsti, kaip jaučiasi lietuviai, JAV nežinomais būdais ir keliais išsirinkus naująjį prezidentą Donaldą Trumpą. Neklydau manydamas, jog tai nebus labai džiuginanti žinia.

-Kokie lemtingi momentai buvo Jūsų kelyje, padėję tapti tokiam koks esate dabar?

-Didžiausias ir svarbiausias momentas mano gyvenime buvo, kai 18-kos pradėjau dainuoti chore. Neslėpsiu, atėjau į jį turėdamas vieną tikslą – susipažinti su merginomis. Aš netgi niekada nebuvau gilinęsis ar tiesiog susidūręs su klasikine muzika.

Pirmas kūrinys, kurį teko dainuoti – Wolfgango Amadeaus Mozarto Requiem. Tai buvo vienas momentų, visiškai pakeitusių mano gyvenimą. Davidas Weilleris, dirigavęs mano pirmajame koncerte, buvo mano mokytojas. Jam aš sukūriau ir padovanojau savo pirmąjį kūrinį „Go, Lovely Rose“ – toks antrasis svarbus įvykis mano kelyje. D.Weilleris man labai daug padėjo ir jam esu be galo dėkingas už daugelį svarbių sprendimų, įtakojusių mano karjerą.

Kitas svarbus žingsnis – studijos Juilliardo universitete. Ir paskutinis, stipriai pakeitęs mano kasdienybę, – virtualaus choro sukūrimas. Iš pradžių maniau, jog tai tebus mažas eksperimentas, tačiau jis tiesiogine prasme „sprogo“, pritraukė labai daug dėmesio ir staiga išpopuliarėjo visame pasaulyje.

– Įdomu, jog paskutiniame, ketvirtame jūsų virtualiame chore „Fly to Paradise“ dainuoja daugiau kaip 5 tūkstančiai žmonių. Kurdama lietuvišką virtualų chorą, aš susidūriau su garso takelių problema – kai kurių tiesiog negalėjau panaudoti dėl triukšmo ir prastos kokybės. Kaip dirbote jūs? Ar tiesa, kad „Fly to Paradise“ taip pat neišnaudoti visi takeliai?

-Virtualus choras ir tiek garso takelių – tai tikra beprotybė! Atvirai sakant, neįmanoma jų visų suderinti ir sukrauti į vieną bendrą chorą. Ką mes padarėme? Išsirinkome vieną-du šimtus geriausių įrašų ir panaudojome tik juos. Visi likusieji pasirodo kažkur vaizdo klipe tik kaip vaizdas – kaip choro dainininkai. Jokiu būdu neįmanoma sudėti visų 5 tūkstančių takelių, todėl šis sprendimas, mano nuomone, buvo pats tinkamiausias ir teisingiausias.

Beje, labai sveikinu Jus su pirmuoju lietuvišku virtualiu choru („Virtualus choras. Lietuva“). Linkiu šią idėją toliau plėtoti, kurti ir skleisti chorinę muziką. Kūrinys man pasirodė labai lietuviškas, atspindintis jūsų šalies chorinio dainavimo istoriją.

-Nuo ko jums prasideda kompozicija?

-Viskas prasideda nuo emocijos. Tai nėra emocija, kurią noriu aprašyti ar apie ją papasakoti. Ji tarsi lengvas skausmas širdyje, mano viduje. Bandydamas suprasti, ką jaučiu, pradedu ieškoti melodijos, akordo, kažkokios labai konkrečios to pojūčio muzikinės išraiškos. Kai pavyksta ją atrasti, imu statyti kompoziciją atsispirdamas nuo atrastojo taško.

Tai vienintelis kelias, kurį aš žinau ir kurio dėka man pavyksta kurti. Man skamba neįtikėtinai, kai kompozitoriai sako sukūrę ką nors tiesiog iš trijų natų. Asmeniškai man kūryba niekada nebus tiesiog kelios natos – tai emocija, jausmas, kuriuo noriu pasidalinti su klausytojais, kad jie pasijaustų taip, kaip aš jaučiuosi kurdamas, įsivaizduodamas kūrinį.

-Ką jūs darote, kai kurdamas užstringate, sustojate?

-Išbandau įvairiausius dalykus: ilgai vaikštinėju, maudausi duše, einu į kino teatrą ar susiveliu plaukus. Svarbiausia, jei esu užstrigęs, nesvarbu kiek, bet jau esu kažką parašęs. Tokiu atveju aš turiu sugrįžti šiek tiek atgal, peržvelgti ką turiu ir perdėlioti mintis. Viskas būna parašyta, nebereikia kažko naujo ar originalaus, būtina tiesiog ramiai pamąstyti apie tai, ką turiu ir tęsti darbą.

-Ar kuriate ką nors naujo šiuo metu?

Taip, rašau labai didelę, valandos trukmės kompoziciją chorui, violončelei, gitarai ir elektronikai. Ji išsiskirs iš mano esamos kūrybos. Tai bus lėto tempo, subtilus, švelnus kūrinys, kuriuo atskleisiu labai trapius emocinius išgyvenimus. Šiuo metu esu visiškai į tai pasinėręs, ieškau tinkamos temos ir pavadinimo, kuris perteiktų tai, ką noriu pasakyti.

-Kaip manote, kodėl esate geras kompozitorius?

-Nesu tikras, ar esu geras kompozitorius. Aš vis dar stengiuosi mokytis, atrasti ką nors naujo. Kurdamas orkestrui, chorui ar bet kuriems kitiems instrumentams, aš visada galvoju apie kiekvieno instrumento, balso partiją ir liniją. Noriu, kad kiekvienas galėtų džiaugtis, būtų sujaudintas savąja partija, turėtų ką dainuoti, groti, jaustųsi turintis melodiją ir atliekantis svarbią visumos dalį.

Pavyzdžiui, chore paprastai savo mėgstamiausią partiją atiduodu altams. Taigi praleidžiu daug laiko konstruodamas, dainuodamas ir grodamas kiekvieną liniją, kad ji būtų įdomi. Tada, tikiu, atliekant kūrinį, muzikantai jaučia pasitenkinimą, bendrystės jausmą, o tuo pačiu perduoda šį jausmą klausytojams. Manyčiau ir drįsčiau teigti, kad būtent dėl tokio požiūrio ir darbo mano kūryba tampa gera.

-Ar turite tokį kūrinį, kuriuo labai didžiuojatės?

-Labai įdomus apibūdinimas kūriniui. Pasididžiavimas, mano nuomone, tai tarsi gyrimasis, norėjimas būti pastebėtam ir liaupsinamam. Aš niekada taip negalvoju apie kūrybą ir apskritai apie muziką. Geriausios kompozicijos man yra tos, kurios buvo sukurtos mano išgyvenimų, stiprių emocijų dėka, vėliau klausydamas tų kūrinių aš vėl iš naujo tai išgyvenu. Įkvepiantis jausmas...

Galiu įvardinti labai paprastą ir mielą kūrinį, turbūt patį mylimiausią ir artimiausią, – „A Boy and a Girl“, tai tyriausia ir švelniausia ką esu sukūręs.

-Kaip atrodo jūsų įprasta savaitė?

-Nėra tokios. Kiekviena diena tarsi beprotiška. Aš kuriu, dalyvauju projektuose, kartais stengiuosi pasportuoti, nuvedu sūnų į mokyklą, bendrauju su naujais, įdomiais žmonėmis, dirbu su chorais ir visko dar po truputį.

-Ką jums reiškia būti kompozitoriumi ir choro dirigentu?

-Vien pagalvojus apie kompoziciją norisi giliai įkvėpti ir atsidusti. Kiekvieną kartą rašydamas naują kūrinį aš išgyvenu agoniją. Noriu būti tobulas, nors turiu tiek daug įveikti, kad tai pasiekčiau, labai daug ieškoti ir atrasti, o emocijų lygmenyje „kastis“ giliau ir giliau. Kartais nesu tikras ar tikrai man to reikia, bet kurdamas visada įstumiu save į tokią situaciją.

O dirigavimas – tai tiesiog džiaugsmas ir atgaiva sielai, muzika, kuri kuriama bendraujant, žiūrint muzikantams į akis. Kompozicija ir dirigavimas man yra visiškai skirtingai išgyvenami dalykai, nors mėgstu abu. Visgi kūryba – tai tikrasis nuogas aš, o dirigavimas – aš su kostiumu.

***

Ericas Whitacre’is savo kūryba ir darbais yra chorinės muzikos fenomenas. Jis – vienas populiariausių ir dažniausiai atliekamų pasaulyje šių dienų JAV kompozitorių, galintis didžiuotis daugiau kaip vienu milijonu parduotų natų kopijų ir didžiuliu tarptautiniu susidomėjimu socialinėje žiniasklaidoje.

Virtualaus choro pradininkui E.Whitacre’ui pavyko įrodyti, jog chore dainuoti gali visi: jauni ir vyresnio amžiaus, profesionalai ir mėgėjai. O pirmą kartą Lietuvoje viešėdamas kompozitorius gerbėjams bei muzikantams padovanojo unikalią galimybę pajausti subtilius jo mostus, sukurtą nepamirštamą koncerto atmosferą, pakilią nuotaiką ir pamatyti tikros žvaigždės spindėjimą tiek scenoje, tiek už jos ribų.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.