Pasaulio spaudoje pabrėžiama, jog P.L.Aimard‘as ne tik puikiai skambina ir klasiką, ir šiuolaikinę muziką, bet vieno koncerto metu geba išradingai derinti šiuos skirtingų epochų ir stilių klodus. Tuo galėjo įsitikinti ir Vilniaus melomanai.
Prancūzų virtuozas pirmoje koncerto dalyje derino G.Kurtágo pjeses iš ciklo „Žaidimai“ (nuo 1973) ir J.S.Bacho preliudus ir fugas iš „GTK“. Tokį pakaičiui atliekamų kūrinių vėrinį į neįprastą ir naujovišką žaismę sulydė J.S.Bachui ir šiuolaikinei muzikai būdingas bendras bruožas – racionalumas bei konkretus idėjų dėstymas muzikiniame laike.
Galbūt norėdamas pabrėžti griežtą spalvinį konceptualaus projekto asketiškumą, P.L.Aimard‘as skambino senuoju daugelio solistų jau užmirštu „Bösendorfer“ fortepijonu.
Antrojoje dalyje jis persėdo prie spalvų ir atspalvių karaliaus – „Steinway & Sons“. Su beribiu lengvumu P.L.Aimardas paskambino C.Debussy tris etiudus iš etiudų ciklo L 136, Juliano Andersono premjerą Lietuvoje „Sensation“ (2016) ir P.Boulezo „12 Notations“ (1945) bei „Une page d'Ephemeri“ (2005).
Pasažų žėrėjimas ir telkianti atlikėjo energetinė magija sudarė unikalų derinį su retai girdima puikia muzika, verčiančia smagiai padirbėti smegenų pusrutulius.
Akimirksniu (lyg kitame, nei realus, laike) pralėkęs sudėtingas fortepijono šedevrų landšaftas – lyg pro supergreito naujausio traukinio langą regint kiekvieną gamtovaizdžio smulkmeną – leido padaryti išvadą, jog turėjome garbės išgirsti savitą aukščiausios klasės atlikėją, reprezentuojantį ne vien ryškaus asmeninio braižo lygį.
P.L.Aimard‘as žaismingai įnešė stiprų ir gaivų vienos iš išskirtinių muzikos galaktikų, besisukančių mums ne visada prieinamose aukštumose, gūsį.
Menininkas studijavo Paryžiaus konservatorijoje pas Olivier Messiaeno žmoną, pianistę Yvonne Loriod bei Londone – žymios pedagogės Marijos Curcio klasėje. 1973 metais, būdamas šešiolikmetis, P.L.Aimardas pirmą kartą skambino tarptautiniame pianistų konkurse ir laimėjo pirmąją premiją. 1976-aisiais Pierre‘as Boulezas jį pakvietė šiuolaikinės muzikos ansamblio „InterContemporain“ pirmuoju pianistu.
Jis buvo ir P.Boulezo muzikos festivalio „Exquisite Labyrinth“ meno patarėjas, o šiuo metu yra Oldboro muzikos festivalio meno vadovas. P.L.Aimard‘as yra laukiamas svečias geriausiose koncertų salėse nuo Niujorko „Carnegie Hall“ iki Vienos, Berlyno, Paryžiaus, Zalcburgo „Mozarteum“, svarbių muzikos įrašų kompanijų ir simfoninių orkestrų favoritas.
Bendradarbiavimas su žymiais šiuolaikinės muzikos korifėjais – György Kurtágu, Karlheinzu Stockhausenu, Elliotu Carteriu, George‘u Benjaminu ir, žinoma, P.Boulezu – suteikė pianistui repertuarinę kryptį, išlavino skonį, suformavo požiūrį į muzikos interpretaciją, leido jam tapti šių kūrėjų bendraminčiui.
Iš aplinkos, kurioje formavosi jo meistriškumas, jis pasisėmė ir ypatingos gyvenimo bei meno filosofijos, kuri skleidžiasi jam skambinant rečitalius.
Tarp principų, kuriais P.L.Aimard‘as regimai vadovaujasi, yra sąmonės koncentracija, proto skvarbumas, budrumas, proporcijų pojūtis, elegancija ir lengvumas mėgaujantis subtiliaisiais muzikinės materijos sluoksniais. Ir dar daugiau dalykų, glūdinčių jo mokytojų ir kolegų pedagogikos principuose, kurie apima ir tam tikras dvasines metodikas (pavyzdžiui, Nadia Boulanger praktikavo budizmą).
P.L.Aimard‘as parengė visų George‘o Ligeti kūrinių garso įrašą, o tai fiziškai prilygsta, tarkime, visų NBA lygos krepšinio sezono rungtynių laimėjimui. Galima pridurti „ECHO Klassik“ prizą už albumą „Hommage à Messiaen“ ir „Grammy“ apdovanojimą už 2005 metų „Deutsche Grammophon“ išleistą Charles’o Ives’s „Concordo sonatos“ įrašą.
Galingais užmojais solistas stebina ir klasikos srityje: praeitą sezoną su Vienos simfoniniu orkestru jis atliko visus penkis Ludwigo van Beethoveno fortepijono koncertus. Naujausias jo albumas, išleistas „Deutsche Grammophon“,yra skirtas Johanno Sebastiano Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ (GTK) pirmam tomui, o anksčiau pianisto įrašytas Bacho „Fugos menas“ pelnė jam „Diapason d’Or“ ir „Choc du Monde de la Musique“ premijas.
