Atvirai ir nuoširdžiai maestro Virigilijus Noreika pasakojo savo prisiminimus iš įvairių gyvenimo etapų ir dalinosi savo įžvalgomis apie dabartinį Lietuvos muzikinį gyvenimą.
– Vaidilos teatre yra koncertavę daug muzikantų ir operos solistų, tarp kurių yra ir Petras Geniušas, Edmundas Seilius su Kristina Zmailaite, turėję čia savo operos studijos baigiamąjį egzaminą. Ar esate ir Jūs dainavęs šioje scenoje prieš teatro rekonstrukciją?
– Kuomet aš buvau operos ir baleto teatro meno vadovas šešiolika su puse metų, buvau nužiūrėjęs šią salę, kurioje norėjau padaryti mažąją teatro salę.
Tuo metu vyko pasiruošimas operos ir baleto teatro akustinei rekonstrukcijai. Deja, reikiamu metu neturėjau tiek investicijų, kad galėčiau salę perimti iš tuo metu ten įsikūrusios Lietuvos TSR lengvosios pramonės ministerijos. Teatras ir dabar neturi repeticijų salės, o ši kamerinė Vaidilos teatro erdvė puikiai tiko spektaklių repeticijoms.
Atsakydamas į klausimą, ar esu čia dainavęs, tai prisipažinsiu, kad neteko. Tačiau tokios nedidelės koncertinės salės, kuri kovotų už kažkokias tradicijas, visgi Lietuvoje nėra. Todėl, mano manymu, tai tikrai protingas noras paversti šią erdvę klasikinės muzikos namais.
– Ką manote apie klasikinės muzikos populiarumą Lietuvoje? Ar daug sutinkate jaunimo tarp kausytojų?
– Kai važinėjau po Lietuvą su savo koncertiniu turu, salės būdavo pilnos – susirinkdavo visi mokytojai, inteligentai, o jaunų žmonių, turiu pasakyti, būdavo nelabai daug.
Aš, manau, klasikinei muzikai uždėtas kažkoks štampas, kad tai skirta tik išrinktiesiems, o iš tikrųjų yra sukurtų ypatingo grožio kūrinių. O kai atlikėjai pasirenka netinkamą programą, žmonės todėl ir neateina.
Mano manymu, reikia klausytoją šiek tiek kitaip nukreipti, kodėl, pavyzdžiui, žmonės klausosi Merūno? Nes jis gali dainuoti įvairią muzikinę programą ir pritaiko ją kiekvienai tikslinei auditorijai atskirai.
Lietuvoje yra labai iškeliama populiarioji muzika, o kamerinės muzikos koncertas yra kaip koks „našlaitėlis“, kas mane šiek tiek liūdina. Pirmiausiai – kompozitoriai neberašo tokios rimtos, gražios kamerinės muzikos, o antra – ji nėra pateikiama klausytojui teisingai.
Aš manau, kad turėtų būti komisijos, kurios vertintų kalbą, dikciją, tarimą ir pan., kaip būdavo anksčiau. Tarybiniais laikais visus rusiškus romansus dainuodavau lietuviškai. Ir atvažiuodavo įvairios kūrybinės grupės iš Maskvos, tačiau aš vis tiek dainuodavau lietuviškai ir tuos kūrinius transliuodavo per Lietuvos radiją.
Kartais žmonėms reikia paprastumo, aiškumo, o ne tik dainuoti vokiškai ar itališkai, – jiems norisi suprasti apie ką dainuojama, o tada užsimezga artimesnis ryšys su klausytoju. Va jums ir klasikinės muzikos populiarinimas.
Kita vertus, kai aš mokiausi „La Scala“ operos teatre Italijoje, šis teatras gaudavo tam tikrą pinigų sumą nuo visų futbolo ir žirgų rungtynių savo išlaikymui. Manau, kad Lietuvoje kultūros rėmimo labai trūksta.
Nesvarbu kokia meno rūšis, tačiau kiekvienai jų reikia finansinio indėlio, todėl ir tokia puiki kamerinė koncertinė salė, kaip Vaidilos teatras, taip pat turėtų būti remiamas.
– Ne visi operos solistai sugeba dainuoti populiariąją muziką, per daug „pastatydami“ balsą. Tačiau Jūs – vienas iš tų, kuris dainuojate net ir „Atskrend, Sakalėlį“ švelniai ir lengvai. Taip sugeba ir jūsų išugdytas operos dainininkas – Merūnas. Ar operos solistui dainuoti populiariąją muziką sunku? Ir jeigu jis tą sugeba, ar tai rodo jo technines, tembro galimybes? Nuo ko tai priklauso?
– Tai priklauso nuo vokalinio auklėjimo. Kiekvienas vokalinės muzikos žanras turi savo dainavimo manierą, nepriklausomai, ar esi operos solistas, ar ne.
Aš mokau savo studentus, kaip dainuoti liaudies dainą – tembriškai, be rėkimo ar bandymo ją padainuoti operiniu balsu. Reikia to mokytis, tačiau ne visi to nori, ne visiems ir pavyksta. Pavyzdžiui, liaudies dainai reikia turėti pojūtį ir viduje.
– Daugelis Jūsų mokinių teigia, kad jiems buvote ne tik pedagogas, bet ir gyvenimo mokytojas, tarsi tėvas. O žmonių juk būna įvairių charakterių. Kaip su kiekvienu iš jų randate bendrą kalbą?
– Kai sakau pastabas, atsirenku, kurias galima sakyti prie visų, o kurių – ne. Tas, kurios nežeidžia asmenybės, aš sakau visiems, o kitas – atskirai konkrečiam mokiniui. Kiekvieno savo auklėtinio atžvilgiu aš nusiteikęs labai teigiamai. Jeigu jie ką nors blogai padaro, pirmiausiai pagalvoju, ką blogai padariau aš, kur suklydau, niekada nepuolu kaltinti savo mokinių. Kaip sakoma, reikia dažniau pačiam pasižiūrėti į veidrodį. (Juokiasi).
– Vaidinote daugiau nei 900 spektaklių. Ką manote apie šiuolaikinius operų pastatymus? Ar labiau mėgstate klasikinius, ar galite išskirti ir įdomių šiuolaikinių operų pastatymų?
– Mano manymu, geriausias kada nors buvęs operos pastatymas Nacionaliniame operos ir baleto teatre, vadovaujant jau p. G. Kėvišui, yra Giacomo Puccini opera „Madam Baterflai“. Man patinka, kai režisūra ir scenografija atitinka operoje vaizduojamą istorinį etapą.
Taip pat žaviuosi Kauno muzikinio teatro operečių pastatymais, kuriuos visada stebiu su malonumu. Manau, kad klasikinio dainavimo kultūra Lietuvoje yra pakankamai stipri ir dar nėra sunaikinta, daugelis Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusių dainininkų yra vertinami visame pasaulyje, tačiau norisi, kad jie dažniau pasirodytų ir Lietuvoje.
– Vaidilos teatre vasario 5 d. koncertuosite kartu su savo mokiniais – Denisu Bessmertnyj ir Juozu Janužu. Kaip manote, koks kūrybinis kelias laukia jų?
– Nėra lengva situacija. Lietuva kviečiasi vis daugiau atlikėjų iš užsienio, o mūsiškiai tuo tarpu priversti dainuoti svetur. Manau, turėtų veikti pastovi stažuotojų grupė, kurioje mūsų operos solistai, pabaigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, galėtų toliau gilinti žinias, kadangi po studijų iškart pakliūti į didžiąją Lietuvos sceną pavyksta nedaugeliui.
– Koks jausmas dainuoti kartu su savo mokiniais? Ar tuo metu jaučiatės kaip partneriai, ar vis dėlto būnate jų dėstytojas, kuris labai už juos jaudinasi? Turbūt ir jiems tai dar didesnė atsakomybė, nei dainuojant vieniems?
– Aš stebiu ir klausausi iš šalies, iš vienos pusės – jiems didesnė atsakomybė dainuoti su manim, iš kitos – jie prie manęs pripratę. Jie manim pasitiki ir scenoje jaučiasi tvirčiau.
Aš niekada nebaru, jei nuslysta viena, ar kita natelė, – mūsų balsas yra ypatingai trapus mechanizmas, kuris šaltam vėjui papūtus jau gali pasikeisti. Svarbiausia, kad mokinys žinotų, kodėl taip atsitiko, ir galėtų kitą kartą tą klaidą ištaisyti.
Aš visuomet juos mokau, kad ne klaida yra baisiausia, o nežinojimas, iš kur ir kodėl ji atsirado.
– Kaip manote, ko reikia solistui, norinčiam dainuoti didžiojoje scenoje?
– Reikia turėti balsą, elementarią techniką ir galvą. Dainavimas tai yra protavimas.
