- Visada turėjau savo požiūrį, fikciją apie R.Adomaitį. Ir staiga jūsų knygoje šis aktorius atskleistas kaip „žmogus – kosmosas“...
– Esu įsitikinusi: teatro istoriją reikia fiksuoti ir rašyti dabar. Dabarties liudijimai po tam tikro laiko tampa itin vertingi, tampa ta pačia istorija. Kartais girdžiu priekaištus dėl Lietuvos teatro istorijoje pasitaikančių netikslumų. Bėda ta, kad tam tikrais laikotarpiais teatro istorija nebuvo užfiksuota arba objektyviam požiūriui trukdė politinės aplinkybės. Kita vertus, teatro istorijos įvertinti, suvokti objektyviai įmanoma tik po dešimties ar daugiau metų.
Galbūt apie R.Adomaitį turėjo rašyti vyresnioji teatrologų karta, jo brandžiausios kūrybos autentiški liudytojai. Pradėjusi darbą pajutau, kaip mane įtraukia galingas teatro istorijos vandenynas. R.Adomaitis man tapo teatro istorijos didžiuoju mokytoju. Daug medžiagos teko atrinkti. Aktoriaus pasitikėjimas mane be galo įkvėpė. Be to, šią knygą rašiau sunkiai sergant mano Mamai. Norėjau, kad ji jos sulauktų...
Norėjosi, kad knyga būtų reikalinga dabarties žmogui, šiuolaikiniam žiūrovui. Šioje knygoje susitikusi su R.Adomaičiu supratau, kad aktorinė prigimtis išliko nepakitusi. Mes galime mąstyti apie kintančias vaidybos išraiškos formas, jų gyvenimo stilių, bet pati esmė – aktorinė genetika – išlieka ta pati. Buvo įdomu pasinerti į R.Adomaičio aktorinį gyvenimą, nes, nepaisant jo galingos praeities, jis, kaip ir kiekvienas talentingas aktorius, yra paprastas ir grynas, leidžiantis jį „aprengti“ įvairių personažų rūbais.
Įsigilinusi į vaidmenis supratau, kodėl jį stebintys žiūrovai tapo lygiaverčiais kūrėjais, nesunkiai įsivaizduojantys vieno ar kito personažo pasaulį, susitapatinantys su jais. Tos mažos ir didelės scenoje išgyventų žmonių istorijos suformavo ir patį R.Adomaičio gyvenimą, tapusį legenda. Tai labai sudėtingas procesas, tarytum naikinantis paties žmogaus tapatybę.
Norėjosi, kad knyga aprėptų ne tik dešimtis teatro ir kino personažų, bet ir kitus šio menininko raiškos būdus: svarstymus apie aktorinę etiką, jo esė, samprotavimus ne tik teatro, bet ir meno klausimais apskritai, jo laiškus, vertimus. R.Adomaitis dirbo be galo daug, bet jis sugebėjo sujungti visus šiuos skirtingus elementus ir nieko nedarė atsainiai. Kiekviena, kad ir mažiausia užrašų knygelė, kiekvienas lapelis – lyg dailyraščiu pažymėti pastebėjimai. Jis ne analizavo pasaulį, o matė jį.
Siekiau, kad greta R.Adomaičio būtų ryškus ir laikmečio fonas, ir asmenybės, lydėjusios jo kūrybą.
R.Adomaitis buvo laikomas gražiausiu visos Sovietų Sąjungos vyru. Bet visi suprato, kad legendą sudaro ne grožis ir ne suvaidintų vaidmenų kiekis, bet tai, ką mes vargu ar galėsime kada nors įminti. Lengva pasakyti, kad Dievo dovana, bet kaip tai įrodyti? Manęs Oskaras Koršunovas paklausė, iš kur toks šuolis: knyga, skirta Valentinui Masalskiui, o dabar – R.Adomaičiui? Tarytum du skirtingi, nesusisiekiantys indai. Man pačiai buvo įdomu. Juk geriau įsižiūrėjus, kadaise jie net tą patį Kaligulos vaidmenį suvaidino to paties režisieriaus spektaklyje. Nors šiandien režisieriai – vedliai, bet aktoriai išlieka įdomiausia teatrinės metafizikos dalimi.
R.Adomaičio tiesos pozicija yra labai stipri, savo vidumi jis skaidrus, švytintis žmogus. Aktyvus kūrybinis darbas nesudarė sąlygų jam tapti baliukų „perėjūnu“. Pagrindiniai vaidmenys Henriko Vancevičiaus, Irenos Bučienės spektakliuose, keli filmai įvairiose kino studijose per metus... Neįtikėtinas darboholikas! O kokia fenomenali jo atmintis sudėtingiausiems tekstams, bet ne datoms, ne įvairių skaičių kombinacijoms. Jis neatsimena net artimųjų gimtadienių datų, bet gali cituoti sudėtingiausias kada nors pasakytas mintis. Ir kaip tikras fizikas jis nieko neprikuria, išlieka tikslus, nieko nemistifikuoja. Tai mane itin žavi. Teatras jam – tik priemonė pažinti save ir pasaulį, būdas pabėgti nuo mirties. Tai, kad Justinas Marcinkevičius dramas pirmiausiai siūlydavo tuometiniam Akademiniam teatrui, neabejoju, buvo ir R.Adomaičio nuopelnas.
R.Adomaitis – dvasios aristokratas. Jo matymo peizažas labai platus. Gal dėl to jis nesinervina atsakydamas į įvairius žurnalistų klausimus; jis supranta, kad iškart visų gyvenimo tiesų neatskleisi, niekam nieko neįrodysi, gali tik punktyru pasidalyti savimi.
- Nuotraukos, pati knygos struktūra spinduliuoja savotiška mistika, didžiulės asmenybės šviesa.
– Kai knyga išleidžiama, iš karto norisi ją pildyti. Šį kartą siekiau, kad nuotraukos būtų susietos su tekstu, o ne šiaip išdėstytos knygos pabaigoje ar nelogine tvarka. Ir siekiau, kad knyga taptų pakeliama. Prisimenu, šviesaus atminimo Vida Savičiūnaitė per pirmosios mano knygos „Teatro piligrimas“ pristatymą prašneko apie jos svorį... Juk svarbu, kad skaitytojui būtų malonu ją paimti į rankas, kad jis fiziškai nesusižalotų.
Dailininkas Liudas Parulskis tam puikiai tiko. Mes su juo susitinkame jau ne pirmą kartą. Tai labai intelektualus dailininkas, skaito daug knygų, turi puikų humoro jausmą ir, aišku, nekenčia teatro. O tai reiškia, kad jis puikiai jį jaučia.
R.Adomaitis kūrė letargo ir paradoksų pritvinkusiame laike, tad nesinorėjo „buitinių“ knygos iliustracijų. Tos smėlio pilys, kurias aktorius statė nuvažiavęs prie jūros, tapo puikiu simboliu. Teatre smėlio pilis galima statyti tik iš savo sielos. Jūros smėliui reikalingas vanduo, o teatras iš aktorių reikalauja kraujo – tikro gyvenimo. Kada aktorius susijungia su veikėju ir tampa personažu, nežino net patys aktoriai. Taip, jie būsenas kartais gali nusakyti, bet koks yra personažas, kaip jis juda teatrinėje erdvėje ir laike, galime bandyti nuspėti tik mes, žiūrovai. Trapios tos smėlio pilys... Būsenų, kurias aktorius patiria scenoje, negali paaiškinti net patys mąsliausi psichologai.
- Jūs dažnai minite specifinį terminą: „subordinacija – pagarbus atstumas“; jaučiate aiškų santykį su knygos herojumi, mylite jį, palaikote, tausojate. Kiek galima remtis, rašant knygą, tuo pagarbiu atstumu?
– Taip, jaučiau didelę knygos herojaus pagarbą ir man suteiktą rašymo laisvę. Visai neseniai dar sykį apie tai galvojau ir supratau, kad iš aktoriaus laiškų būtų galima sukurti unikalią pjesę. Žinau, kurie laiškai turėtų sudaryti pagrindą. Bet tam reikalingas gal net ne vienerių metų intensyvus darbas.
Epistoliniai kūriniai – ne naujiena, tuo labiau kad tai ano laiko mada. Aš ir pati esu parašiusi daug laiškų, nes mokiausi ne Lietuvoje, o kitokio bendravimo būdo beveik ir nebuvo. O kad telefonu pasikalbėtum su Lietuva, pašte tekdavo laukti ne keliolika minučių. Apskritai laiškų rašymas buvo svarbi to meto kasdienybės kultūros dalis. R.Adomaičio archyvas nesutvarkytas, todėl rašant buvo sunku įsivaizduoti, kokie laiškai taps įdomiausia dalimi.
Atskira tema – gerbėjų laiškai. Turbūt visos Sovietų Sąjungos epochos moterys per kiną buvo įsimylėjusios R.Adomaitį. Ir ne dėl fizinio grožio. Meilė uždaro ir atidaro žmogaus gyvenimą. Bet aktoriaus „meilės rato“ neatvėriau... Lįsti į žmogaus jausmų pasaulį reiškia tą patį, kaip brovimąsi į mirtį. Čia ne „literatūrinė fikcija“. Neatvėriau to, ko negalima atverti. Kai kurie laiškai R.Adomaičiui teikia peno ir teatrologų, ir filosofų apmąstymams.
- Ar negalvojote apie knygos vertimą į kitas kalbas?
– R.Adomaičio susirašinėjimas su kai kuriais rusų režisieriais galėtų sudominti Rusijos skaitytojus. Bet tokiai idėjai būtų reikalingas papildomas rusų kino istorijos įvertinimas, kitaip tariant, nauja knygos redakcija, naujas nuotraukų parinkimas... Dar kartą Rusijai padovanoti R.Adomaitį – įmanoma, bet tai galėtų atsitikti tik kitų temų sąskaita. Iš mūsų niekas negalėtų atsakyti, kas svarbiau: ar svetimoje šalyje milijonu džiaugtis, įvertinti ir perskaityti kiekvieną žodį, ar suteikti mažą malonumą nedideliam skaitytojų būriui mūsų mažoje Lietuvėlėje.
Ne pinigai nulemia knygos rašymą. Šiandien, pasirodo, vieno vakaro vedėjas, kurį dar aptarnauja keli žmonės, apmokamas beveik taip pat, kaip ir kelių mėnesių rašymo darbas, ką jau kalbėti apie ilgą paruošiamąjį periodą. Bet tokia tikrovė. Dėl to nesigraužiu, nes jaučiuosi esanti reikalinga.
Knygos reikalauja didelio susikaupimo, begalės nemigos naktų. Kartais, kad parašytum kelis sakinius, prireikdavo gilių apmąstymų, svarstymų, lyginimų su šiuolaikinių aktorių darbais. O parašius reikia kiekvieną citatą sutikrinti. Kai bandžiau įminti R.Adomaičio mįslę, teko susidurti su įvairiausiais gyvenimo reiškiniais.
Naujų temų turiu nemažai, bet dabar reikia knygą paleisti į gyvenimą, R.Adomaičio gerbėjams padėti pasidžiaugti juo. Jeigu kada nors grįš jėgos ir sugebėsiu nors trumpam atsiplėšti nuo kasdienių rūpesčių, būtinai grįšiu prie tų personalijų, kurias laikau savo dvasiniais draugais, o kartais ir mokytojais. Juk tai vienintelė išeitis pasislėpti nuo pasaulio, agresyviai virstančio totalinio pragmatizmo karalyste.
