Londone įsikūrusiam amerikiečiui Abrahamui Brody – tik 25-eri, tačiau jaunas ir talentingas smuikininkas jau sulaukė išskirtinio pasaulio kritikų pripažinimo. A.Brody ne tik virtuoziškai valdo instrumentą, bet ir dainuoja lietuviškai. Nedaugelis Lietuvoje žino, kad jau kelerius metus jaunas amerikietis vėl ir vėl grįžta į Vilnių. Prieš šešerius metus netikėtas apsilankymas Lietuvoje jauno vyro gyvenimą ir kūrybą apvertė aukštyn kojomis.
A.Brody apie Lietuvą kalba itin entuziastingai. Smuikininkas jau ne pirmus metus gilinasi į lietuvių liaudies muziką, kurioje atranda tai, kas, anot pačio muzikanto, vakaruose jau seniai prarasta.
– Kaip atradai lietuvių liaudies muziką? Kas joje slypi tokio, ko nerandi kitose kultūrose?
– Nors žinojau, kad mano šaknys Lietuvoje, niekada nedrįsau čia apsilankyti, o apie lietuvišką kultūrą tuo metu žinojau nedaug. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau su akordeonininku Martynu Levickiu. Ši šalis man atėmė amą. Pajutau labai stiprų ryšį, tarsi būčiau sugrįžęs namo.
Netrukus atradau vis daugiau ir daugiau draugų. Mane stebino, kaip prie vakarienės susirinkę jauni žmonės visada anksčiau ar vėliau kartu uždainuoja. Buvau apstulbęs, kaip bendra daina, tradicijos, tautinis paveldas suartina žmones. Mane pakerėjo dainų harmonija ir supratau, kad turiu sužinoti geriau. Taip pradėjau gilintis į lietuvių folklorinę muziką.
– Koks tavo kūrybos procesas? Įkvėpimo semiesi lietuvių folklorinėje muzikoje, tradicijose. Kaip visa tai sugebi perteikti moderniai ir aktualiai šiuolaikiniam klausytojui?
– Mano kūrybinis procesas priklauso nuo konkrečios situacijos. Kai kurių dainų, kurias atlieku scenoje, mane išmokė draugai lietuviai, kitas radau senuose archyvų įrašuose, dar kiti kūriniai įkvėpti tradicinių sutartinių.
Ne visada galiu pasakyti, kodėl viena ar kita tradicinė daina patraukė mano dėmesį – tarsi užsimezga ypatingas ryšys. Tai gali būti melodija, atlikimo būdas ar bet kuris kitas bruožas, kuris mane patraukia, ir aš suprantu, kad turiu šią dainą nedelsiant išmokti.
Tuomet prasideda dainos aranžavimas, kuris vyksta naudojant vokalą, smuiką, indiškąją Shruti dėžutę, elektroninius ir kitus instrumentus. Šiuolaikinės interpretacijos randasi jungiant klasikinėje smuiko mokykloje gautus įgūdžius, žinias, gautas tyrinėjant įvairių kultūrų muziką ir protėvių, kurių kraujas teka mano venomis, palikimą.
Man svarbu, kad nors mano interpretacijos ir šiuolaikinės, kūrinyje būtų jaučiama pagarba originaliai tradicinei dainai. Taip pat tikiu, kad muzika natūraliai vystosi ir auga. Procesas labai panašus į tai, kaip ta pati liaudies daina skirtinguose Dzūkijos kaimuose skamba vis kitaip.
– Atlikdamas savo kurtus kūrinius ne tik groji smuiku, tačiau ir dainuoji lietuviškai. Kaip kilo ši idėja? Kodėl svarbu emociją perteikti ne tik smuiku, bet ir vokalu?
– Klasikinę muziką studijavau visa gyvenimą, tačiau ilgainiui griežti rėmai ir taisyklės pradėjo riboti ir varžyti mano kūrybą. Jutau didžiulį norą pats kurti muziką, eksperimentuoti su aranžuotėmis, skirtingais stiliais. Pradėjęs kurti savo muziką, pajutau didžiulę laisvę.
Tuo tarpu kelias į vokalą buvo sudėtingesnis. Būdamas jaunesnis dainuoti labai nemėgau. Tačiau studijuodamas pastebėjau, kad vis dažniau ir dažniau daina tampa mano pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. Dainavimas man padėjo atverti platesnius kūrybos horizontus ir įgyti pasitikėjimo.
Supratau, kad tai, kas mane traukia, yra žmogaus balso galia. Joks kitas instrumentas negali taip klausytojui perduoti giliausių emocijų, kaip vokalas. Klausantis folklorinių dainų tarsi paliečiama žmogaus siela, perduodama šimtmečius kaupta protėvių išmintis. Būtent tai noriu perteikti ir savo kūryboje.
Pradėjęs gilintis į folklorinę muziką sulaukiau didžiulio klausytojų ir kritikų palaikymo. Mane tai labai sujaudino ir paskatino. Dabar tai yra viso, ką darau ir myliu, pagrindas. Įkvėpimo kūrybai semiuosi ne tik iš lietuvių, tačiau ir kitų tautų folklorinės muzikos. Domiuosi serbiškomis, ukrainietiškomis, Artimųjų Rytų, Pietų Amerikos tradicinėmis dainomis.
– Kovo 4 d. Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje rengi koncertą „Iš turtingos tamsios žemės“. Kuo šis renginys bus išskirtinis?
– Nors Lietuvoje pasirodyti teko jau ne kartą – esu grojęs Kristupo festivalyje, atlikęs kartu su Marina Abramovic kurtą performansą „Smuikininkas yra čia“ Vilniaus „Vartų“ galerijoje, koncertas Šv.Kortynos bažnyčioje bus išskirtinis. Pirmą kartą Lietuvos klausytojams pristatysiu savo kurtus, lietuvių liaudies dainų įkvėptus kūrinius. Bus tikrai įdomu pamatyti, kaip juos sutiks klausytojai.
Visuose savo koncertuose, padedamas muzikos, bandau klausytojus perkelti į kitą dvasinį lygmenį. Mano didžiausias tikslas – kad klausytojai panirtų į save ir prisimintų savo šaknis.
Koncerte taip pat pristatysiu savo bendradarbiavimą su Lietuvoje žinomais muzikantais. Scenoje prisidės ansamblis „Trys keturiose“ su kuriuo esame sukūrę daug gražių kūrinių. Su šiuo ansambliu taip pat kartu esame koncertavę „Barbican“ menų centre Londone, kur sulaukėme didžiulio palaikymo. Taip pat koncerte dalyvaus ir dar viena viešnia, tačiau kol kas negaliu atskleisti paslapties šydo.
Rodydamas meilę lietuvių muzikai noriu priminti, kokia ji yra gili ir nuostabi. Svarbu jos nepamiršti ir vertinti. Šiais laikais viskas globalu, nyksta ribos tarp šalių ir tradicijų. Nesakau, kad tai yra blogai, tačiau labai lengva prarasti tapatybę, kuri yra svarbi kiekvieno žmogaus dalis.
– Su skaitytojais dalijiesi prieš kelias dienas Vilniuje sukurtu muzikiniu klipu. Ten skamba tavo vienos populiariausių lietuviškų dainų „Rūta žalioji“ interpretacija. Kodėl būtent ši daina?
– Dainoje laukiama ryto, santuokos, kito gyvenimo etapo. Aš šią dainą interpretuoju kaip pasikeitimą, gyvenimo virsmą, judėjimą pirmyn.
Visą šią emociją norėjau perteikti dainoje ir vaizdo klipe, kuriame ankstų rytą palieku savo namus, pasisemiu įkvėpimo gamtoje, vaikštau senamiesčio gatvėmis, kelionė mane veda į Šv.Kotrynos bažnyčią, kur kovo 4 d. grosiu klausytojams.
Tai tarsi pasivaikščiojimas senomis Vilniaus gatvėmis užsisvajojus, tačiau jis turi tikslą, jis mane veda pirmyn į kūrybą, pirmyn pas klausytojus.
