Kartu su režisiere Dalia Ibelhauptaite didingą muzikos kūrinį ruošia maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei būrys geriausių operos solistų, kurių priešakyje – pagrindinę, Fausto, partiją atliksiantis Edgaras Montvidas.
Vienas ryškiausių Lietuvos tenorų pastaruoju metu dainuoja tokiuose teatruose, kaip Londono karališkosios operos teatras „Covent Garden“, „La Monnaie“ opera Briuselyje, Versalio karališkoji opera Paryžiuje, „Komische Oper“ Berlyne ir daugelyje kitų.
Jo pasirodymai sutinkami su didžiuliu publikos ir ekspertų entuziazmu, o Lietuvoje – ir su ilgesiu. Pats solistas ne kartą yra sakęs, kad grįžti dainuoti į gimtąją šalį, ypač – kartu su „bohemiečiais“, visuomet norisi ir jis laukia šių progų. Juk jis – vienas ištikimiausių šios šeimos narių, čia sukūręs savo svarbiausius vaidmenis – Rudolfą, apdovanojimais įvertintą Verterį ir išskirtinį Lenskį.
Taip pat Fausto partiją atliks meksikietis Diego Silva.
Šiam projektui D.Ibelhauptaitė subūrė vieną stipriausių komandų. Scenoje išvysime Vokietijoje dirbančius Laimoną Pautienių ir Almą Švilpą, neseniai visus sužavėjusį Skarpijos vaidmeniu „Toskoje“, Tadą Girininką, kurio naujausius vaidmenis greitai teks skaičiuoti bene dešimtimis, iš motinystės atostogų grįžusią Ievą Prudnikovaitę, išraiškingąją „Trubadūro“ Azučeną Jovitą Vaškevičiūtę.
Svarbiu „Fausto“ akcentu taps ir kūrybinės komandos sugrįžimas. Po penkerių metų pertraukos „pažaboti“ Kongresų rūmų scenos vėl imsis garsūs britų teatro profesionalai, šiandien jau įvertinti ne vienu apdovanojimu, – šviesų dailininkas Peteris Mumfordas ir scenografas Dickas Birdas.
Šie kūrėjai buvo pirmieji, ėmęsi neįtikėtinų ir ambicingų „bohemiečių“ planų. Būtent jų išmonė padėjo atsirasti legendinei „Bohemai“, „Svyniui Todui“, „Eugenijui Oneginui“. Per pastaruosius penkerius metus P. Mumfordo pavardė tapo neatskiriama Niujorko „Metropoliten“ operos teatro afišų dalimi, o D.Birdo darbai puošia Londono „Covent Garden“, Anglijos nacionalinės ir Berlyno operos teatrų scenas.
Prie jų prisijungia ir Jonas Morrellas, publikos gerai pažįstamas ir jau spėtas pamėgti kostiumų dailininkas, kurio sudėtingiausius užmojus įgyvendinti šį kartą padės Juozo Statkevičiaus mados namai.
D.Ibelhauptaitė džiaugiasi tokiu bendradarbiavimu: „Tai tik parodo, jog visi mūsų kūrėjai yra aukščiausios klasės profesionalai, pasirengę dirbti kartu pačiais svarbiausiais kūrybiniais momentais. Nors kai kam tokio lygio pajėgų susibūrimas Kongresų salėje gali atrodyti tikra beprotybė“.
Plačiau pristatydama naująjį spektaklį, režisierė daug dėmesio skyrė pasirinktam laikmečiui: „Juk „Faustą“ žinome nuo mokyklos laikų. Jei ne operą, tuomet ją įkvėpusį Johanno Wolfgango Goethes šedevrą.
Juo visais laikais domėjosi ir kompozitoriai. Šios istorijos interpretacijų rasime ir kitų kompozitorių kūryboje.
Ch.Gounod „Faustas“ – vienas didžiausių ir sudėtingiausių operos kūrinių, kurio pagrindines melodingas ir virtuoziškas Fausto, Mefistofelio ir Margaritos arijas atlikti yra tikras prestižas geriausiems pasaulio operos solistams.
Ilgą laiką tai buvo viena populiariausių operų. Pastaruoju metu ji statoma kiek rečiau, mat ne visi kolektyvai gali sau leisti tokios didelės apimties kūrinį ir jam reikalingus išteklius. Būtent dėl to tai ir tapo mūsų dešimtmečio iššūkiu.
Puikiai žinoma Fausto istorija ypač aktuali ir šiandien, kai gyvename pasaulyje, kuriame esame skatinami galvoti apie tai, ko dar nepadarėme, nesuspėjome, nepasiekėme. Labai skubame gyventi ir galvodami, jog kiekviena proga yra vienintelė, dažnai linkstame į kraštutinumus.
Šiandien mes siekiame ne mokslo, žinių, dvasinių vertybių, o materialinių turtų. Būtent į tai atsigręžia ir Mefistofelio suviliotas Faustas – savo gyvenimo saulėlydyje vienišai dienas leidžiantis daug pasiekęs mokslininkas, atidavęs savo gyvenimą žinioms“.
Anot D.Ibelhauptaitės, šią viduramžiais vykstančią istoriją galima lengvai perkelti į mūsų dienas, tačiau tiek J.W.Goethes, tiek Ch. Gounod kūriniai savyje turi ypatingos mistikos, kad tai norisi išlaikyti.
„Iš dalies dėl to pasirinkome 1870 metus, Paryžių, Prancūzų-Prūsų karo išvakares – tikrojo dekadanso, hedonizmo laikus, talpinusius velniškus malonumus, pramogas ir didžiulį religingumą, dieviško grožio katedras, Valpurgijos nakties orgijas, įspūdingus kabareto pasirodymus ir... žiaurų skurdą.
Taip pasakojime išlieka kažkokia magiška skraiste apgaubto laikmečio žavesio, leidžiančio imtis daugybės ryškių ir drąsių vizualinių sprendimų bei išlaikyti tą visus paskandinusį paleistuvystės rūką bei plonytę liniją, skiriančią meilę ir žvėrišką aistrą.
Žinoma, tai nebus nei istorinis spektaklis, nei tuštybių mugė. Ruošiantis šiam darbui norėjosi gilaus, mąslaus kūrinio bei galimybės pažvelgti į gerai žinomą istoriją iš tam tikros distancijos. Juk čia nagrinėjamos visiems svarbios temos, ką kiekvienas galėtume paaukoti vardan savo svajonės. „Faustas“ narplioja aštriausias žmogaus aistras ir vidinius konfliktus, jo nesustabdomą norą turėti vis daugiau ir daugiau“, – kalbėjo D.Ibelhauptaitė.
Pasak režisierės, „Fausto“ premjera pavergs melomanus didžiulėmis arijomis ir ryškiais muzikiniais numeriais. Spektaklis bus itin vizualus – tiek scenografas, tiek kostiumų dailininkas giliai paniro į pasirinktą laikmetį, suteikiantį jiems beribės fantazijos galimybių.
Tiesa, laimingos pabaigos, kaip ir dera operai, režisierė nežada: „Nepanašu, jog Faustas kada nors galėtų grįžti atgal. Jis nusigyvena iki tiek, jog tampa savo paties iškamša, praranda ne tik savo žmogiškąją šviesą, tačiau sudaužo ir kitų gyvenimą“.
