Šiame spektaklyje K.Smit pasakoja savo labai nepaprastą gyvenimo istoriją: kaip išgyvenusi išprievartavimo pragarą, ji išsilaisvina iš pykčio ir gėdos gniaužtų bei išmoksta vėl mylėti gyvenimą ir save.
Nors spektaklis susižėrė nemažai amerikiečių teatro apdovanojimų, o pati K.Smit šiuo metu filmuojasi su garsiausiomis Holivudo žvaigždėmis (Robertu Redfordu, Simon’u Baker’iu, Maura Tierney ir kitais), didžiausiu savo pasiekimu ji laiko ne apdovanojimus ir ne vaidmenis populiariuose serialuose, o tai, kad scenoje pasakodama apie savo gyvenimą ji save ir daugybę kitų žmonių įkvepia būti savo gyvenimų „superherojais“.
- Lietuvoje spektaklį „T-O-T-A-L-L-Y!“ rodysite pirmą kartą Europoje. Kodėl europinei savo kūrinio premjerai pasirinkote būtent Lietuvą?
– 2007 metais viešėjau Niujorke ir vaikštinėdama SoHo rajone pamačiau tiesiog gatvėje vykstantį šokio spektaklį. Drauge su manimi spektaklį stebėjo lietuvių autorė ir prodiuserė Aistė Ptakauskė. Vos pradėjusi su Aiste kalbėti, supratau, kad įsigijau bičiulę visam gyvenimui. Mes turėjome daugybę bendrų interesų ir, atrodė, sutarėme visais gyvenimo klausimais.
Aistė į Niujorką grįžo 2010 metais studijuoti televizijos, radijo ir kino meno. Aš kaip tik tuo metu rodžiau „T-O-T-A-L-L-Y!“ teatro festivalyje „New York Fringe“, ir Aistė pagaliau pamatė spektaklį, apie kurį aš jai buvau pasakojusi jau ne vienus metus. Matyt, tada jai ir gimė mintis atvežti spektaklį į Lietuvą, bet mes rimtai apie tai nekalbėjome.
O 2016 metų pradžioje gavau iš Aistės laišką, kuriame ji klausė: „Ar tu iš tikrųjų norėtum atvykti į Lietuvą?“. Tiesą pasakius, kol nesutikau Aistės, Lietuva tikrai nebuvo viena tų šalių, kurias norėjau žūtbūt aplankyti prieš mirtį. Bet mano smegenys greitai sujungė visus taškus, ir aš pasakiau: „Taip!“.
Nors niekada negalvojau, kad kada nors gastroliuosiu Lietuvoje, dabar šios gastrolės tampa svajonių turu. Man didelė garbė vykti gastrolių į šalį, kurioje teatras vertinamas taip, kaip Lietuvoje.
- Ar, prieš vykdama į Lietuvą, ketinate nuodugniau pasidomėti mūsų kraštu?
– Vos tik priėmiau kvietimą vykti į Lietuvą, mano gyvenime pradėjo atsirasti vienaip ar kitaip su Lietuva susijusių žmonių. Pavyzdžiui, visai neseniai Los Andžele parduotuvėje susidūriau su vyriškiu, kuris man pradėjo pasakoti, kad jo žmona kilusi iš Lietuvos.
Būtinai noriu daugiau pasiskaityti apie Lietuvą. Noriu suvokti, kas tai per šalis, ir užmegzti su ja ryšį. Taip pat norėčiau išmokti kelis žodžius lietuviškai, kad galėčiau juos įpinti į savo spektaklį. Manau, žmonėms svarbu, kai į jų kraštą atvykstantys užsieniečiai skiria laiko tuo kraštu pasidomėti, o ne vaikšto pasipūtę ir užrietę nosis.
Aš puikiai suprantu, kad Amerika dabar yra pasaulio dėmesio centre dėl to, kas vyksta jos politiniame gyvenime. Tad, kad ir kur vykčiau, jaučiu atsakomybę atstovauti ne tik save ir savo pažiūras, bet ir visą savo šalį. Amerikiečiai gali būti labai arogantiški: vykdami į kitas šalis, jie nė nemano, kad turi bent šiek tiek jomis pasidomėti. Aš taip niekada nesielgiu. Kad ir į kokią šalį vykčiau, visada stengiuosi suprasti jos kultūrą.
- Kodėl savo spektakliui pasirinkote tokią „nepatrauklią“ temą – išprievartavimą?
– Kai pradėjau galvoti apie savo monospektaklį, nebūčiau galėjusi nė susapnuoti, kad sukursiu tokį spektaklį, kokį turiu dabar. Tikrai nenorėjau rašyti apie išprievartavimą. Nusprendžiau palankyti kūrybinio rašymo kursus. Bet kad ir ką būčiau rašiusi tų kursų metu, viskas buvo absoliutus šlamštas.
1999 metais mano pusbroliui iš Kanzaso reikėjo inksto donoro, ir aš jam atidaviau vieną savo inkstą. Tą akimirką manyje kažkas pasikeitė. Į Los Andželą grįžau tarsi pabudusi iš ilgo žiemos miego: supratau, kad su savo gyvenimu turiu daryti kažką daugiau nei dariau iki tol.
Užsirašiau į dar vienus kūrybinio rašymo kursus, kuriuos vedė Paula Killen (ji vėliau tapo mano spektaklio „T-O-T-A-L-L-Y!“ režisiere). Tai buvo vadinamieji „prasilaužimo“ kursai. Tris dienas turėjome rašyti, o ketvirtą – pristatyti, ką parašėme, publikai. Ir vėl viskas, ką aš rašiau, buvo absoliutus šlamštas.
Atėjo ta diena, kai turėjome kursų draugams pristatyti, ką už dviejų dienų ruošėmės pristatyti publikai. Aš perskaičiau, ką buvau parašiusi, ir Paula, kuri yra vienas nuoširdžiausių žmonių pasaulyje, man sako: „Išėjo visai neblogas manifestas. Bet ką tu iš tikrųjų nori pasakyti?“.
Aš mintyse iškart pradėjau burnoti: „Kas tu tokia, kad mane smerktum? Tu manęs išvis nepažįsti!“. Namo grįžau žliumbdama kaip maža mergaitė. Kūkčiodama! Kitą dieną jau turėjau repetuoti savo pasirodymą, o neturėjau ničnieko parašiusi. Tad Paula man liepė tiesiog eiti ant scenos ir kalbėti. Aš buvau įsitikinusi, kad visi man už nugaros šaipėsi iš to, ką aš jiems jau buvau perskaičiusi. Buvau tikras nervų kamuolys.
Dažniausiai prieš patirdami nušvitimą turime išgyventi isteriją. Ir aš tą akimirką ją išgyvenau pilnu pajėgumu. Bet vis tiek užlipau ant scenos ir pradėjau kalbėti. Mano nuostabai, žodžiai, kurie pasipylė man iš burnos, buvo fantastiški! Pati nesuprantu, iš kur jie atsirado. Matyt, visi tie kursai, tas intensyvus kapstymasis savyje, tas kūrybinis ieškojimas, davė vaisių. Negalėjau patikėti savo ausimis.
Kitą dieną tą patį monologą atlikau publikai. Žmonės plojo atsistoję, juokėsi, verkė… buvo neįtikėtina patirtis! Tad mano kolega, su kuriuo lankiau tuos kursus, ir aš nusprendėme surengti savo monospektaklių vakarą, kurį pavadinome „Juodaodė ir žydas“.
Bet aš ir vėl išgyvenau kūrybinę krizę: dvi savaites prieš pasirodymą dar neturėjau savo monospektaklio scenarijaus. Buvau bepuolanti į neviltį, bet vieną naktį ėmiau ir tiesiog susapnavau savo monospektaklio pradžią. Atsibudusi pradėjau verkti, sakiau Dievui: „Tu—tikras pokštininkas! Turėjau prasikankinti dvejus metus, kad paskui šitą scenarijų tiesiog taip paprastai susapnuočiau?“ Kad ir kaip ten būtų buvę, pagaliau turėjau visą savo spektaklio scenarijų ir galėjau repetuoti.
Štai taip aš sukūriau spektaklį, kurio visiškai nenorėjau kurti, kuriam priešinausi su ašaromis, spyriojimusi ir baime. Bet įveikusi savo baimę, sukūriau kai ką tikrai ypatingo. Išprievartavimas buvo paskutinė tema, kurią būčiau pasirinkusi. Tikrai nenorėjau, kad žmonės šitą mano biografijos faktą žinotų. Prieš man sukuriant spektaklį, tai, kad buvau išprievartauta, žinojo tik mano prievartautojai, aš ir viena mano draugė, apie kurią pasakoju spektaklyje, ir kuriai spektaklyje sakau: „Nieko man nenutiko!“.
Po išprievartavimo ilgą laiką šį įvykį tiesiog neigiau. Bet dabar apie jį yra mano spektaklis, kuris tiesiogine prasme aplaistytas mano prakaitu, ašaromis ir krauju.
- Ką laikote didžiausia šio spektaklio sėkme?
– Spektaklį „T-O-T-A-L-L-Y!“ buvau pasiryžusi vaidinti tik du kartus, nes būtent tiek kartų buvome suplanavę rengti monospektaklių vakarą „Juodaodė ir žydas“. Bet žmonėms mano spektaklis labai patiko. Jie atkakliai man kartojo: „Tu negali nustoti šito spektaklio rodyti!“
Tad aš nusprendžiau važiuoti į teatro festivalius. Ir man puikiai sekėsi. Laimėjau prestižinius teatro festivalius Niujorke, Holivude, Orlando mieste. Tuomet man tai atrodė didelis pasiekimas. Maniau, daugiau su šiuo spektakliu ir negaliu pasiekti. Bet vieną dieną man paskambino moteris, kuri matė mano pasirodymą monospektaklių vakare „Juodaodė ir žydas“. Pasirodymas jai labai patiko, ir ji mane pakvietė į festivalį Las Vegase.
Kai grįžau į Los Andželą, su manimi susisiekė viena iš to festivalio žiūrovių, kuri norėjo, kad aš savo spektaklį parodyčiau jos universitete. Kai nuvykau į tą universitetą, į mano spektaklį atėjo visa futbolo komanda (spektaklyje pasakoju, kad mane išprievartavo trys futbolo žaidėjai).
Tada supratau, kad sukūriau ne šiaip sau spektaklį, o mažą stebuklą. Dažniausiai, kai kalbame apie seksualinę prievartą, į šį pokalbį neįtraukiame vyrų. Dažniausiai šia tema šnekasi vienos moterys. Bet mano filosofija tokia: jei mes į pokalbius apie seksualinę prievartą neįtraukiame vyrų, tie pokalbiai beprasmiai. Mes, moterys, ieškome išeičių, o vyrai elgiasi, kaip elgęsi. Apie kokias išeitis tada gali būti kalba?
Tad kai visa universiteto vaikinų futbolo komanda žiūrėjo mano spektaklį ir nesispjaudė, sakydama: „Fu, kokia nesąmonė!“, o juokėsi ir išgyveno kiekvieną spektaklio akimirką, supratau, kad šis spektaklis išties turi galią keisti žmones ir jų gyvenimus. Tai, kas pradėjo vykti tame universitete po mano spektaklio, buvo išties stebuklinga: patys studentai pradėjo kurti pagalbos centrus ir teikti įvairią paramą seksualinę prievartą išgyvenusiems bendraamžiams.
Dabar vaidinti spektaklio universitetuose esu kviečiama nuolatos. Mano spektaklis ir požiūris į gyvenimą nejučia tapo judėjimu, ir tai yra didžiausia mano spektaklio sėkmė.
- Ar po visko, ką jums teko gyvenime patirti, tikite, kad turite savo „antrąją pusę“?
– Tikiu, kad kiekvienas turime daug širdies draugų. Bet mums nelemta žinoti, kada ir kurį iš jų sutiksime. Aš gyvenime esu sutikusi daug nuostabių vyrų, kuriuos karštai mylėjau, bet nė su vienu iš jų nenorėčiau nugyventi viso gyvenimo.
Dar turiu sutikti vyrą, kurį galėčiau įkvėpti būti geresniu žmogumi, ir kuris būti geresne įkvėptų mane. Aš noriu tą vyrą sutikti. Tikiu, kad kiekvienas turime „antrąją pusę“, kuri gali mus dvasiškai pakylėti.
Visi žmonių santykiai, tiek tarp mylimųjų, tiek tarp draugų, paremti panašiais principais. Pavyzdžiui, turime draugų, kurie mus įkvepia, ir turime draugų, kurie mus sekina. Tą pat patiriame ir su mylimaisiais. Manau, kad būtinai sutiksiu savo „antrąją pusę“, kad jis mane dvasiškai pakylės, kad aš irgi jį dvasiškai pakylėsiu, ir mes, būdami kartu, tapsime geresniais žmonėmis. Ši mintis mane nepaprastai džiugina.
