„Nelįsčiau į jokias avantiūras, jei nematyčiau sėkmingo rezultato galimybės“, – taip tvirtino operos solistė Violeta Urmana. Ji netrukus dainuos Amneris Giuseppe Verdi „Aidoje“ Niujorko teatre „Metropolitan Opera“ ir milžiniškuose pasaulio stadionuose.
Garsiausių pasaulio scenų primadona V.Urmana pasiekė viską, apie ką gali svajoti dainininkė, įgyvendino visas savo muzikines ambicijas.
Retai solistei pavyko įsiamžinti ir vokišku, ir itališku repertuaru, dainuojant ir sopranu, ir mecosopranu.
Kai už nugaros – jau pora karjeros dešimtmečių, 55 metų V.Urmana nė neketina mestis į gėlių auginimą ar virtuvės malonumus, kaip yra žadėjusi, kai dings noras dainuoti.
Netrukus jos laukia „Aidos“ spektaklių serija „Metropolitan Opera“, vėliau – legendinio Placido Domingo „Aidos“ projektas, keliausiantis per pasaulio stadionus, daug kitų pasirodymų.
V.Urmana išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ papasakojo apie naujausius savo darbus.
– Jau ne kartą dainavote Aidą ir Amneris „Metropolitan Opera“ scenoje.
Ką jums reiškia sugrįžimas į šį teatrą, į Niujorką?
– Dirbti „Metropolitan Opera“ labai malonu, tad ir sugrįžti ten smagu.
Nuo debiuto Niujorke 2001-aisiais Kundri vaidmeniu „Parsifalyje“ aš sudainavau šiame teatre virtinę svarbių savo repertuaro partijų.
Tai – Džokonda (Amilcare Ponchielli „La Gioconda“), Madalena (Umberto Giordano „Andrea Chenier“), Toska, Odabela naujame G.Verdi „Atilos“ pastatyme, diriguotame Riccardo Muti, Eboli (G.Verdi „Don Karlas“), Santuca (Pietro Mascagni „Kaimietiška garbė“), Aida ir Amneris.
Po to, kai „The New York Times“ parašė apie mano debiutą, kad „su Kundri į operos sceną įžengė nuostabi artistė“, galėjau nesijaudinti dėl būsimų pasiūlymų.
Be to, nemažai svarbių koncertų dainavau Niujorko filharmonijoje ir „Carnegie Hall“ salėse, tarp jų – G.Verdi „Requiem“ su Niujorko filharmonijos orkestru, diriguojamu R.Muti, Gustavo Mahlerio Trečiojoje simfonijoje su Vienos filharmonijos orkestru, diriguojamu Pierre’o Boulezo, Arnoldo Schönbergo „Gurre-Lieder“, diriguotose Jameso Levine’o.
Scenoje kolegos keičiasi, kiekvieną kartą gaunu naujų impulsų, interpretacijose atsiranda naujų niuansų – dainuoti būna įdomu.
Tačiau labiausiai aš pasikliauju savo fantazija, kuri auga kartu su patirtimi.
Nemėgstu ko nors daryti scenoje vienodai kelis kartus, mano personažai nuolat tobulėja, tampa sudėtingesni.
Niujorke šį kartą dainuosiu septyniuose spektakliuose. Ir tai gerai – aš mėgstu ilgiau pasigilinti į vieną vaidmenį. Keliskart man yra tekę net ilgiau kaip pusmetį įvairiuose teatruose dainuoti tik Izoldą ar Aidą. Nereikėdavo blaškytis, taikyti balso prie skirtingo repertuaro. Pavyzdžiui, Maria Callas kartą atsisakė kontrakto „Metropolitan Opera“, nes jai siūlė iškart po Ledi Makbet dainuoti Violetą „Traviatoje“.
– Ar garsiausios pasaulio operos scenos pažibą dar kamuoja jaudulys prieš spektaklius?
– Jaudulys visada išlieka, net ir prieš „Aidą“, kurioje dainuota daugybę kartų. Tačiau išėjus į sceną, vidinė būsena pasikeičia, kaip ir aš pati. Tampu nebe Violeta – gyvenu faraono dukters Amneris gyvenimą.
Aš netgi patiriu sau nebūdingų emocijų – neapykantą, politinės galios pojūtį. Deja, ta jėga negali priversti Radameso pamilti Amneris, nors jis nepraleistų galimybės tapti Egipto valdovu, jeigu ne Aida.
Pastebėjau: kuo labiau jaudinuosi, tuo geriau pavyksta – žinoma, tai kainuoja daug nervų.
Turbūt labiau nei bet kada jaudinausi per savo paskutinį pasirodymą Vilniuje (praėjusį spalį V.Urmana surengė labdaros koncertą Nacionalinėje filharmonijoje kaip UNESCO menininkė taikai. – Red.).
Tada dainavau dar nerodytą Lietuvoje programą, todėl ypač norėjosi atlikti ją kuo geriau. Ir, manau, finalinė Briunhildos scena iš „Dievų žūties“ padarė reikiamą įspūdį net per televiziją – įtraukė lyg į milžiniškos muzikinės bangos verpetą.
Taigi kiekvienas išėjimas į sceną yra savaip unikalus.
– Ar tarp spektaklių Niujorke laikysitės ypatingo režimo?
– Aš niekada nepamirštu, kad dainininkui svarbu gerai išsimiegoti, sveikai ir laiku maitintis, nešvaistyti energijos (kol jaunas, dar gali sau leisti daugiau).
Taip pat nepatartina gulėti saulėje, maudytis chloruotame vandenyje, negalima gerti kai kurių kraują skystinančių vaistų daug dienų iki pasirodymo.
Tarkime, prieš koncertą Vilniuje aš buvau užsidariusi viešbutyje – su niekuo nebendravau, taip tausodama energiją ir balsą.
– Ar Niujorke lieka laiko dar kam nors, be darbo?
– Man visada malonu susitikti su tautiečiais – į spektaklius užsuka Niujorko skautų lietuvių, neretai atskrenda ir kitų draugų iš Amerikos, bendrauju su keliais ir iš Niujorko.
Paprastai mano laisvalaikis – tai naujų kūrinių mokymasis, knygų ir interneto straipsnių įvairiausiomis temomis skaitymas.
Be to, netoliese yra Centrinis parkas, kur mėgstame pasivaikščioti su vyru, ypač pavasarį. Dabar kaip tik būsime Niujorke, kai pradės žydėti gėlės.
Dažnai tekdavo skristi į Niujorką žiemą, kai šalta. Tačiau įsikuriu prie pat Lincolno centro, kuriame yra „Metropolitan Opera“, tad užtenka pereiti gatvę ir jau esu teatre. Todėl nebaisūs nei lietus, nei sniegas, nei žvarbūs Niujorko vėjai.
Šis miestas yra užburiamai gyvybingas, kiekvieną sykį sujudina kraują. Jis ypač mane žavi pirmąsias dvi savaites. Po to imu labiau reaguoti į triukšmą, sirenas, jausti kiek varginantį visų skubėjimą, pradedu ilgėtis namų.
Bet tada galiu užsiimti pirkiniais – Niujorke tai privaloma!
– Į kurią sceną solistui patekti sunkiau, kurioje dainuoti didesnis prestižas – Milano „La Scala“ ar „Metropolitan Opera“?
– Dabar, kaip ir anksčiau, bet kur patekti padainuoti nėra neįmanoma.
Svarbiau, ar tave ten kvies dainuoti ir toliau. Be to, viena yra pavaduoti kitą dainininką ar atlikti mažesnį vaidmenį ir visiškai kas kita būti nuolat kviečiamam pagrindiniams vaidmenims.
Mano likimas susiklostė sėkmingai – jau po metų karjeros dainavau pagrindinį vaidmenį „La Scala“ scenoje, o po to ten pasirodžiau daugybėje kitų pastatymų, tarp jų – keturiuose sezono pradžios spektakliuose kūriau pagrindinius vaidmenis, dainavau koncertuose.
„La Scala“ ir „Metropolitan Opera“ visada buvo svarbiausi pasaulio operos teatrai. Aišku, „La Scala“ tradicijos senesnės. Tačiau šiuo metu šie teatrai beveik prilygsta vienas kitam.
Nuėjusi į „Metropolitan Opera“ artistų kavinę per repeticijų pertraukas sutinku visą būrį žymių kolegų, nes vienu metu teatre rodomi keli skirtingi spektakliai. Pabendraujame, pasišnekučiuojame.
Abiejuose teatruose aš jaučiuosi kaip namuose. Apie ką dar gali svajoti dainininkas?
– Jūs sutikote dainuoti Amneris ir P.Domingo milžiniškame „Aidos“ projekte šią vasarą. Esate sakiusi, kad nemėgstate dainuoti atvirose aikštėse, o čia bus didžiuliai stadionai. Ar ne baugu?
Esate sakiusi, kad nemėgstate dainuoti atvirose aikštėse, o čia bus didžiuliai stadionai. Ar ne baugu?
– Taip, visada mėgau uždaras erdves. Teko ilgai mane kviestis į Veronos areną, kol 2013-aisiais pagaliau sutikau ten debiutuoti Amneris partija. Ir nepajutau nepatogumų.
15 tūkstančių žiūrovų entuziazmas, vasariška atmosfera, puiki muzika nuteikė labai pakiliai.
Šventiška, atsipalaidavusi publika įkvepia!
Bet su mikrofonu dar niekada nedainavau, juolab stadione. Šiame karjeros etape galiu sau leisti ir taip paeksperimentuoti.
Amneris partija tam tinka, nes man yra puikiai žinoma. Nelįsčiau į jokias avantiūras, jeigu nematyčiau sėkmingo rezultato galimybės.
Niekada nedainuočiau repertuaro, kuris man kuo nors netinka – net paties maestro P.Domingo pasiūlymu.
Bet šis meistras puikiai žino, ką kuris dainininkas gali ir ko ne. Kai dar buvau iš esmės mecosopranas, jis man pasiūlė įrašyti A.Ponchielli operoje „La Gioconda“ soprano partiją, palikdamas sprendimo teisę man pačiai.
Tas įrašas parodė, kad maestro neapsiriko – vėliau šią partiją sėkmingai dainavau Niujorke, Madride, Londone ir kitur.
Dalyvauti P.Domingo istoriniame projekte man bus didelis malonumas ir garbė.
– Galite atskleisti savo balso jaunatviškumo paslaptį?
– Visa paslaptis – teisingas dainavimas, nekenksmingas gyvenimo būdas ir tvirti šeiminiai ryšiai.
Dainininkui reikia visąlaik būti budriam. Dažnokai į dainavimą įsimeta mažų defektų, kurie ilgainiui pradeda ryškėti, jei nekreipsi į juos dėmesio.
Reikia rinktis tinkamą repertuarą, būti savikritiškam ir objektyviam: kone kasdien pasitikrinti, ar ne geriau apie save galvoju, nei turėčiau.
Atšvęs P.Domingo karjeros 50-metį
P.Domingo tarptautinis „Aidos“ projektas vadinamas šių metų koncertų kalendoriaus kulminacija. Jis rengiamas solisto sceninės karjeros 50-mečiui.
Projektas užmoju žada pranokti net tokių roko grupių kaip „Rolling Stones“ ir „U2“ šou po atviru dangumi. Jis įtrauks per 800 artistų – 90 orkestrantų, 150 choristų, 85 šokėjus, per 500 statistų.
Senovės Egiptas atgis milžiniškose LED projekcijose (scenografas – austras M.Waba). Suskaičiuota, kad operos techniką ir rekvizitą vien Vokietijoje gabens apie 90 sunkvežimių.
„Aidą“ režisuos italas S.Trespidi, jau sukaupęs tokios patirties Veronos arenoje. Šiame amfiteatre V.Urmana dainavo Amneris diriguojant ir P.Domingo. „Aida“ – dažniausiai maestro diriguojama opera.
Garsiojo tenoro komandoje bus ir žymūs dainininkai J.Gubanova, D.Barcellona, K.Lewis, R.Alagna, F.Sartori, A.Maestri, E.Schrottas.
Turnė prasidės gegužės 27 d. Gelzenkirchene, po to komanda keliaus į Hamburgą, Vieną, Frankfurtą, Miuncheną, Briuselį, Paryžių, Stokholmą.
