Ne pirmą kartą Lietuvoje griešiantis lietuviškų šaknų turintis violončelininkas iš Rusijos Aleksandras (Alexander) Rammas – ne tik 2015 m. tarptautinio P. Čaikovskio konkurso laimėtojas, bet ir konkursų Bostone, Maskvoje, Pekine, Pietų Afrikos Respublikoje, Kroatijoje ir kt. nugalėtojas. A. Rammas yra pirmasis ir kol kas vienintelis Rusijos atstovas, tapęs itin prestižinio violončelininkų konkurso „Paulo Cello Competition“ Helsinkyje (2013), laureatu.
A.Rammas gimė 1988 m. Vladivostoke. Baigė Maskvos P. Čaikovskio valstybinę konservatoriją ir jos aspirantūrą (prof. Natalijos Šachovskajos kl.), šiuo metu tobulinasi Berlyno Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje vadovaujamas Franso Helmersono. Violončelininkas yra nuolatinis jaunųjų muzikų skatinimo programos Maskvos filharmonijoje, projekto „XXI amžiaus žvaigždės“, Valerijaus Gergijevo vadovaujamo Velykų festivalio dalyvis.
Atlikėjas meistriškumo sėmėsi žinomų profesorių Philippe’o Muellerio, Reinhardo Latzko, Marijos Kliegel, Uzio Wieselio ir kt. kursuose, garsaus Verbjė festivalio akademijoje dirbo su tokiais meistrais kaip Gary Hoffmanas, F.Helmersonas, Masaakis Suzukis, Lawrence’as Poweris, Ferencas Radosas. Pernai, greta kitų koncertinių kelionių, violončelininkas pasirodė Paryžiaus filharmonijoje, debiutavo „Cadogan“ salėje Londone diriguojant Valerijui Gergijevui, Belgrade griežė Šostakovičiaus Koncertą violončelei Nr. 2 diriguojant Michailui Jurovskiui.
Nors A.Rammo koncertų grafikas itin intensyvus, violončelininkas stengiasi rasti laiko lankytis Lietuvoje – šalyje, kur gimė, užaugo ir po ilgo laiko grįžo gyventi jo mama Vitalija Ramm. Šį karta su kolega pianistu, įvairių tarptautinių konkursų laureatu Dariumi Mažintu koncertuose Vilniuje ir Kaune jis atliks visas L. van Beethoveno sonatas violončelei ir fortepijonui.
Ludwigas van Beethovenas buvo pirmasis iš didžiųjų kūrėjų, parašęs net penkias sonatas šių instrumentų duetui. Vėliau J.Brahmsas parašė dvi, B.Martinů tris. Be keleto kitų iškilių autorių, rašiusių violončelei (E.Griego, S.Rachmaninovo, D.Šostakovičiaus, S.Barberio, B.Britteno), L. van Beethovenas lieka nepranokstamas meistriško šio instrumentų dialogo kūrėjo pavyzdys, kuriuo sekė visi vėlesnieji kompozitoriai.
Sonatos rašytos įvairiais L.van Beethoveno kūrybos tarpsniais ir atskleidžia autoriui būdingą muzikos dramatiškumo ir elegancijos darną, klasikinę sandarą ir modernėjančią muzikos kalbą. Muzikos raiškai įtaką darė ir asmeniniai kompozitoriaus išgyvenimai jaučiant nenumaldomai artėjantį kurtumą.
1796 m. pradžioje Beethovenas sukomponavo dvi Sonatas, op. 5 – Nr. 1 F-dur ir Nr. 2 g-moll – ir dedikavo jas Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui II, nuo vaikystės mėgusiam muzikuoti. 1808 m. sukurta Sonata Nr. 3 A-dur, op. 69, dedikuota baronui Ignazui von Gleichensteinui, yra populiariausia sonata violončelei ir fortepijonui. Ji pasižymi improvizacinio pobūdžio tematinės medžiagos įvairove, o dalis Adagio cantabile – vienas gražiausių Beethoveno lyrikos puslapių.
Nuo 1815-ųjų L.van Beethoveno kurtumas progresavo, su aplinkiniais jis bendravo tik susirašinėdamas, bet šis laikotarpis kūrybiškai buvo itin produktyvus. 1815 m. sukurtos dvi Sonatos, op. 102 – C-dur ir D-dur – dedikuotos artimai draugei ir patikėtinei grafienei Marie von Erdödy. Šios sonatos, susisiejančios su didžiųjų L. van Beethoveno styginių kvartetų idėjomis, atskleidžia visą vėlyvųjų jo opusų didybę.
Aleksandro Rammo ir Dariaus Mažinto koncertas „Beethoveno sonatos violončelei“ vyks kovo 15 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos didžiojoje salėje.
