Pasak režisieriaus, „Eglė žalčių karalienė“ ir su ja susiję ieškojimai Lietuvoje bei Italijoje tarsi atvėrė naują puslapį jo kūryboje.
„Su „Egle žalčių karaliene“ tarsi žengiau naują savo teatrinių ieškojimų žingsnį. Tai pasakojimas be naratyvo. Performatyvus veiksmas, vienu metu vykstantis įvairiose erdvėse. Kiekviena erdvė turi savo pasakojimą, siužetiškai niekaip nesusijusį su kitomis, tačiau erdvės paradoksaliai komentuoja ir papildo viena kitą. Tai teatras, veikiantis kaip Dante's „Pragaras“. Pragaras kaip totalinis teatras. Čia paveikslai nejuda priešais žiūrovą – jie tiesiog egzistuoja be pradžios ir pabaigos. Juda žiūrovai, iš pradžių vedami „Vergilijaus“, vėliau tiesiog paliekami klajoti, jei nebijo – savarankiškai. Tai yra grupinis performansas. Mano užduotis – tik užkurti tą pragarą, o toliau ugnis pati nenumaldomai ieško savo kelių. Tai skiriasi nuo vadinamojo kolektyvinio darbo. Savo kambariuose aktoriai-velniai verda savo katilus, aš tik atlieku Liuciferio vaidmenį. Ne veltui italai tai pavadino Europos pragaro labirintais – manau, tai tikslu“, – pasakojo kūrybines dirbtuves Romoje užbaigęs O.Koršunovas.
Įprastai O.Koršunovo spektakliuose esminis elementas – aktorius. Šiuo atveju svarbiausiu pasakotoju tampa erdvė ir jos istorija.
„Toks darbo pobūdis labai efektyvus. Tiek Lietuvoje, tiek Italijoje viskas buvo padaryta labai greitai. Aktoriams buvo suteiktas maksimalus savarankiškumas. Tai yra erdvės menas – ji čia atlieka pagrindinį vaidmenį. Tai negali vykti teatre. Čia jau nebetinka žodis scenografija – tai labiau instaliacija, erdvės menas, peizažas.
Vilniuje tai buvo ligoninė, kurios erdvės jau savaime kūrė prasmes ir kėlė emocijas: gimdykla, operacinė, lavoninė, tualetai ir panašiai. Svarbi vertikalė: pirmas aukštas – vanduo, antras – žemė, trečias – dangus bei tektoniniai įtrūkiai, kuriuose susipynė šios stichijos. Romoje tai vyko apleistoje XIX amžiaus gamykloje horizontalioje erdvėje – tai labiau priminė labirintą. Atsirandančios detalės, pavyzdžiui, grafitis su Paolo Pasolini portretu, bambukų giraitė, pievelėje žydinčios aguonos virsdavo veiksmo vieta. Veiksmą diktuodavo pačios erdvės“, – teigė režisierius.
Nebe pirmą kartą eksperimentavo su teatrine erdve
„Eglė žalčių karalienė“ – nebe pirmas režisieriaus bandymas prisijaukinti netradicines teatro formas. Vis dėlto tai buvo pirmas atvejis, kai to siekiama taip nuosekliai.
„Itališkoji „Eglė žalčių karalienė“ dar labiau sustiprino norą eiti šiuo teatro keliu. Tokių bandymų turėjau ir anksčiau. Dar baigiantis sovietmečiui turėjau reikalų su menininkų grupe „Žalias lapas“, vienais akcijos ir performanso meno pradininkų Lietuvoje. Stavangeryje kartu su dramaturgu Janu Fosse sukūrėme misteriją, kuri vyko tiesiog jūroje, aktoriams judant ant nematomų povandeninių tiltų. Taip pat Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“, rodoma tiesiog po scena, Mauricio Kagelio opera, pristatyta Briugėje ir Vilniuje, Energetikos ir technikos muziejaus erdvėse, muzikinis spektaklis pagal Marcelio Prousto romaną „Prarastas laikas“, rodytas Šiuolaikiniame meno centre. Bet visa tai buvo fragmentiška.
Dabar noriu nuosekliau dirbti šia kryptimi. Yra puiki galimybė 2018-aisiais vėl sugrįžti prie „Eglės žalčių karalienės“, tik šį kartą prie „Teatro di Roma“ prisidėtų Milano ir Turino teatrai“, – praeitį prisiminė bei ateities planais dalijosi O.Koršunovas.
Susižavėjimo žodžiai – iš teatro vadovo lūpų ir italų spaudos puslapiuose
Italų teatro mekos vadovus pakviesti O.Koršunovą įkvėpė Vilniuje matytas „Eglės žalčių karalienės“ variantas. A.Calbi neliko abejingas tąkart apleistoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje matytai atstumtųjų istorijai.
„Šios kūrybinės dirbtuvės suteikė galimybę susitikti vieną iš naujųjų Europos scenos meistrų. Pernai turėjome galimybę Vilniuje pamatyti O.Koršunovo „Eglę žalčių karalienę“, gvildenančią rasizmo, smurto ir kitų kasdieniais tapusių išbandymų temą. Tokia nuožmi, tačiau kartu ir graži teatrinė patirtis įtikino mane pakviesti Oskarą į Romą vesti kūrybinių dirbtuvių, kuriose būtų paliestos tos pačios temos“, – teigė Romos teatro vadovas A.Calbi.
Toks A.Calbi ryžtas nebuvo bevaisis. Vos dešimt dienų trukusios kūrybinės dirbtuvės sužavėjo ne tik patį teatro vadovą, bet ir tarptautinę aktorių komandą bei italų kritikus. Pagrindinių Italijos dienraščių puslapiai buvo skirti O.Koršunovui ir septyniolikai įvairiataučių aktorių.
„Pabėgėlių tema – jautri. Žmonės jaučiasi atstumti ir kitokie. Būtent tarptautinis renginys „Eglė žalčių karalienė“ siekia papasakoti tikras kitų žmonių istorijas, kurios paprastai lieka nepažintos. Tai tuo pat metu antikinė ir moderni tragedija, kurioje pasakojimas apie pabėgėlius O.Koršunovo vizijoje susipina su tradicine lietuvių pasaka. Tarptautinės grupės pagrindą sudaro 11 aktorių iš „Scuola di Perfezionamento del Teatro“ akademijos Romoje ir 6 aktoriai iš „Unione dei Teatri d'Europa (UTE)“ sąjungos, atvykę iš Bulgarijos, Graikijos, Portugalijos ir Serbijos“, – rašė pagrindinis italų dienraštis „La Repubblica“.
„O.Koršunovas renkasi kitokį, tačiau įdomų kelią. Jis skrodžia kiaurai tekstą, kartais atsitraukia kažkur giliau už jo, skaido scenas bei jungia neįtikėtinomis kombinacijomis. Tobulai tvarkinga forma ir rafinuota aplinka tikrai nebuvo šio projekto tikslas. Čia veiksmo vieta – tai žiauri žaidimų aikštelė, kurioje stengiamasi atkreipti dėmesį į tokius nerimą keliančius veiksnius kaip visuomenės abejingumas ir paviršutiniškumas.
„Mes atvykome, bet mūsų čia tarsi nėra“, – tai kertine tampanti frazė iš pasirodymo“, – įspūdžiais dalijosi italų kritikas Sergio Lo Gatto.
2018-aisiais - grandiozinis „Eglės žalčių karalienės“ pastatymas Italijoje
Panašu, jog kitataučiams aktoriams ir italų kritikams bei žurnalistams pavyko perskaityti mitologinį „Eglės žalčių karalienės“ kodą. Jų nuomone, tai universali matrica, pasakojanti apkritai visų „atėjūnų“ istoriją.
„Romos teatras sutinka Lietuvos meistrą O.Koršunovą, vieną originaliausių tarptautinės scenos modernaus meno talentų. Septyniolikai profesionalių aktorių iš skirtingų kultūrinių bei meninių kontekstų tai proga mokytis ir dalyvauti tarpkultūriniame dialoge. Lietuvos režisierius remiasi pasakos motyvais tam, kad atskleistų šydą, trukdantį pažinti tikras „atėjūnų“ istorijas. Pagrindinė tema yra pabėgėliai, besijaučiantys atstumti ir kitokie verdant Viduržemio regiono dramoms ir besivystant politinėms reakcijoms. Tai ne tik unikali mokymosi galimybė. Dešimt dienų buvo nagrinėjamos esmines modernios visuomenės temos: migrantų, pabėgėlių bei visų, kurie jaučiasi atskirti ar kitokie, problemos“, – rašė „Adnkronos“.
Jau dabar aišku, jog „Eglės žalčių karalienės“ mitas Italijoje šiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis neužsibaigs. A.Calbi kalba apie didelį tarptautinį pastatymą, kuriame susivienytų „Teatro di Roma“ ir Turino bei Milano teatrai.
„Vos dešimt dienų trukusių ieškojimų rezultatas išryškino išskirtinį majeutinį, keliamų klausimų ir atsakymų į juos ieškojimu pagrįstą šio režisieriaus darbo metodą. Tai buvo efektyviai galinga, kupina ne tik negailestingumo ir sielvarto, tačiau ir poezijos bei lyriškumo. Susiliejanti antikinė forma ir šiuolaikinis blogis privertė mus įsitraukti į šį kūrybingą projektą. Aš tikiu, jog šie ieškojimai išaugs į didelį pastatymą mūsų teatre 2018-aisiais. Tai būtų svarus indėlis, padėsiantis mūsų sostinei tapti internacionališkesnei. Teatras yra puiki vieta susitikti, keistis ir augti“, – entuziazmo neslėpė A. Calbi.
