konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-recenzija.htm"="">recenzija.htm"" target="_blank">Šis tekstas dalyvauja jaunųjų muzikologų konkurse.
Erdvioje, tačiau visiškai pripildytoje „Vaidilos“ teatro salėje nuskambėjo mistiškasis Claude’as Debussy, išgrynintas barokinis perlas – Johanas Sebastianas Bachas ir žodžių pritrūkstantis Fryderykas Chopinas.
Pradėjęs nuo Antrosios Debussy preliudų knygos, tarytum žongliruodamas štrichais ir dinamika, Broja privertė mus galvoti, kad tai buvo parašyta tą pačią akimirką. Spontaniškumas, rodos, kilo be menkiausių pastangų ir besiklausydamas nugludintų perlų žerėjimo pajunti, kokia trapi ta akimirka, tarsi bėgantis vaizdas pro traukinio langą.
Tačiau tai niekaip negali būti vieninteliai žodžiai, kuriais apibūdintum brojiškąjį Debussy. Pianistas atvėrė kur kas daugiau garsinių potėpių, atskleidęs Debussy ne vien kaip visiems jau pažįstamą impresionistą, bet ir kaip savotišką prancūziškojo spektralizmo (muzika, paremta paties garso ir jo spektro akustinėmis savybėmis) pradininką.
Fortepijono dinaminė paletė pranoko lūkesčius – pianistas meistriškai valdė kiekvieną atlikimo detalę, kurių kiekviena be galo svarbi, pradedant balansu tarp abiejų rankų, pedalo naudojimu ir baigiant viso kūno koordinacija, lemiančia garso kokybę. Tačiau kalbėti apie pačią techniką neturėtų būti taip svarbu, įdomūs juk patys rezultatai ir meninė raiška. Ir vis dėlto, negali sau leisti nukrypti į detales ir pamiršti patį Brojos rečitalio konceptą.
Štai pagrojęs didžiąją dalį XX a. pradžioje kurtų Debussy preliudų, Broja pakyla nuo fortepijono ir kažkas jau turbūt galvoja apie pertrauką prieš antrąją koncerto dalį, tačiau tikrasis intermezzo iš tiesų bus Bacho Partita Nr. 5 G–dur. Po minutėlės sugrįžęs pianistas be jokių įžangų tiesiog ėmė groti. Tarsi kas būtų jį perprogramavęs. Bachas – visiškai „švarus“, tačiau ne perdėtai sterilus. Toks, kokio reikia. Ir pirmoji rečitalio dalis baigta.
Rečitalio kulminacijai pasirinkti visi 24 Chopino preliudai iš op. 28. Visada įdomu stebėti, kaip pianistai pasirenka programą ir kokiu eiliškumu ją atlieka. Jei Broja būtų pradėjęs nuo Bacho ir baigęs Debussy (arba kitaip pasakius, atlikęs visą programą chronologine tvarka), tuomet, tai būtų „mokyklinis“, pernelyg taisyklingas variantas (o gal net nuobodus), ir rečitalis įgytų kitokią potekstę, tarsi pianistas siektų perteikti muzikinę evoliuciją.
Tad anaiptol nebūtina vadovautis tokia kliše. Rečitalių programos sudarymas vienas svarbiausių ir įdomiausių aspektų, kalbant apie bet kokį solinį koncertą. Broja į tai pažvelgė drąsiai, laužydamas stereotipus.
Kaip kartą yra pasakęs Edmundas Gedgaudas, interpretuoti gerai žinomą muziką – užduotis ne iš lengvųjų, taip pat ir klausytojui, nejučiomis lyginančiam interpretaciją su jau girdėtomis. Ir galiausiai pasąmonėje susiformuoja tam tikri lūkesčiai (tarsi jau egzistuotų standartas), kaip kūrinio žinojimo pasekmė.
O tada jau pradedi laukti, kol atlikėjas sugros taip, kaip tu įsivaizduoji, tačiau įvyksta kažkas visiškai netikėta, iškyla naujas vaizdinys ir pamažu atsiranda naujas suvokimas. Jeigu atlikėjui pavyksta pralenkti klausytojo lūkesčius, vadinasi, jis pasakė kažką naujo.
Brojos improvizaciškumas atliekant Chopino preliudus tiesiog pakerėjo. Kai kas galbūt ginčysis, kad geriausia rečitalio dalis buvo mėgautis Debussy spalvomis (o tai iš tiesų buvo nepakartojama), tačiau giliausią įspūdį paliko Chopinas, vienintelis romantikas Brojos programoje.
Galbūt dėl savo „neromantiškos“ interpretacijos. Tradiciškai tą „romantiškumą“ pianistai pratę perteikti pernelyg egzaltuota kūno kalba ir gerokai perspaudžia norėdami išgauti emociškai stiprų garsą. Romantinė (ir bet kuri kita) muzika be galo graži tik tuomet, kai kiekviena linija natūraliai ir labai subtiliai susilieja su pianisto emocijomis.
Klausantis Chopino preliudų, maloniai nustebino netikėta pianisto laiko tėkmės traktuotė, dinamikos pasirinkimai, jų kaita. Šiame rečitalyje pianistas pasidalino savo kūrybinio proceso mintimis tarsi poetas, skaitydamas savo eiles. Ypač žavios buvo tos akimirkos, kuomet suskambėdavo nepaprastai švelnus, lengvas piano, lėtai lėtai žengdamas pro tylos šydą. Toks intymus pažeidžiamumas tuo pat metu buvo ir neįtikėtina galia, stabdanti bet kokį pašalinį judėjimą.
Bisui nuskambėjo dar vienas Chopino preliudas ir galiausiai įsitikinome, kad klausytis atliekamų visų preliudų paeiliui yra visiškai kitokia patirtis nei klausytis vieno vienintelio. Vis tik grodamas ciklą pianistas susikuria savo dramaturgiją, diktuojančią, kaip baigsis, kaip prasidės ir kaip susijungs vieno pabaiga ir kito pradžia. Be to, pakinta kūrinių suvokimo forma. Broja šį skirtumą padėjo atskleisti, atlikęs preliudą iš op. 45 kaip vieną atskirą miniatiūrą.
Po šio biso publika savo atkaklumu ir stovinčiomis ovacijomis išsireikalavo dar dviejų (3 bisai po tokios sudėtingos programos gali tapti iššūkiu bet kuriam pianistui) ir Broja buvo dosnus.
Pabaigai norisi įterpti pianisto žodžius iš jo pokalbio su Lina Navickaite–Martinelli: „Būti muzikantu, kompozitoriumi, improvizatoriumi ir būti be aistros – tiesiog neįmanomas derinys, kuris iš karto būtų pasmerktas pražūčiai“. Ir Brojos pasirodyme nepajutau nė krislelio abejonės, beprasmių atodūsių ar suvaidintų išgyvenimų. Tik žinojimas, ką nori perteikti.
