konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-recenzija.htm"="">recenzija.htm"" target="_blank">Šis tekstas dalyvauja jaunųjų muzikologų konkurse.
Studijavęs Frankfurte prie Maino, Hanoveryje, Varšuvoje, pelnęs daugybę apdovanojimų ir Europoje, ir Jungtinėse Valstijose muzikas sugrįžo pratęsti prieš keliolika metų ryškiai sutviskusios gijos su Lietuva – pianisto skambinimo muzikai neabejingi galėjo pasiklausyti ne tik Vaidilos teatre, bet ir Paliesiaus dvare bei Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Vos išgirdęs pirmuosius J.K.Brojos akordus, supratau, pasirinkta erdvė neprasilenkia nei su kokybiška akustika, nei su estetine raiška, o juo labiau – salėje tvyrančia autentine-istorine aura. Tiesa, puiki akustika išryškino ne tik scenos pažibos meistrystę. Protarpiais, be didesnių pastangų leido įsiklausyti ir į kėdės girgždesį, tačiau vėliau, vakaro svečiui pasukus ratukus, pavyko šiek tiek nuraminti įsiaudrinusią scenos damą.
Įsirėžė atminty ir pianisto prisilietimas prie fortepijono – sukoncentruotas, neuždelstas. Tokie pat – iš anksto detaliai apgalvoti – buvo ir kiti pianisto tušė. Pirmojoje koncerto dalyje skambėję impresionisto C.Debussy aštuoni preliudai iš antrojo rinkinio ir Baroko genijaus J.S.Bacho Partita nr. 5 G-dur keliskart skatino vidinio „aš“ kovą tarp to jaunojo kritiko, pasibaigus rečitaliui turėsiančio recenziją parašyti, ir žiūrovo, atėjusio tiesiog pasiklausyti, nesiekiančio papunkčiui surikiuotų išvadų. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau pasidaviau įtraukiančiai ažūrinių garsų tėkmei, leisdamas sau, įsidėjus rašiklį į kišenę, tiesiog mėgautis savitomis pianisto interpretacijomis.
Antrojoje koncerto dalyje skambėję F.Chopino Preliudai op. 28, manyčiau, dar labiau išryškino kitokią, asmeninę J.K.Brojos skambinamų kompozicijų pajautą. Nenuostabu – tai juk pianisto komunikacija su tautiečio F.Chopino kūryba, nuo mažiausių dienų lydėjusia menininką. Beje, svečias – trijų papildomų premijų XIII tarptautiniame Chopino pianistų konkurse (1995 m.), Varšuvoje, laimėtojas.
1999 m. muzikologės Linos Navickaitės-Matinelli kalbintas pianistas, tuomet III tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų konkurse pelnęs pirmąją vietą, sakė, jog mėgstami kompozitoriai – F.Chopinas, Johannesas Brahmsas, galbūt J.S.Bachas. Šiandien J.K.Broja paminėjo J. S. Bachą, Wolfgangą Amadeusą Mozartą bei F.Chopiną, tačiau ir tada, ir dabar pasikartojo: „Kiekvieną kartą, kai nutariu ką groti, tai reiškia, kad nusprendžiau – dabar tai turi būti mano mėgstamiausias kompozitorius“ (1999 m.), „Kai pradedi dirbti su kito kompozitoriaus kūriniu – tuo metu jis tampa mano mėgstamiausias“ (2017 m.).
Muziko rečitalį Vaidilos teatre stebėję žiūrovai tuo įsitikinti galėjo be menkiausių abejonių – pianistas maksimaliai išjaučia ne tik bendrą kūrinio pasaulėvaizdį, bet ir kiekvieną, net patį mažiausią muzikinį elementą, taip nuodugniai išgrodamas kiekvieną kompozicijos pasažą. Įspūdį darė ir atlikimo lengvumas, garso suvaldymas, puikiai išjausti kontrastai.
Žinoma, J.K.Broja nesistengė įtikti kiekvienam sėdinčiajam. Tai – pianistas, komunikuojantis muzikinę kalbą be šarvų, kaukių, taip, kaip kūrėjo sukurtą muziką jaučia ir suvokia pats. Tai jau interpretacija, kuri vienus pakeri, kitų nesujaudina. Tačiau, manau, didžiąją publikos dalį toks gilus įsijautimas, kitoks žvilgsnis (pavadinčiau jį tiesiog „brojiškuoju“) palietė.
Didžiulį susižavėjimą Lenkijos svečiu bei jo atliekama muzika išreiškė ir, pasibaigus pirmajai daliai, mano žvilgsniu, nė kiek nesumažėjusi žiūrovų auditorija. Įtariu, pianisto skambinimas be „Vaidilos“ teatro salėje susirinkusių fortepijoninės muzikos aistruolių sulaikė ir į rečitalį atvykusius prestižo (snobiška prasme) tikslu.
Įdomus pasirodė pianisto pasirinkimas užbaigti keletą skambinamų kompozicijų, pirmiausiai, nuo fortepijono nuėmus rankas ir, galiausiai, atleidus pedalą. Galime tik spėlioti – galbūt tai iš anksto J.K.Brojos numatytas sprendimas, o gal neapgalvota momentinė išraiška?
Vis dėlto toks techninis niuansas iškalbingo skambesio nepakeitė – užsimerkusieji klausytojai liko nepažadinti.
Labai lauktas J.K.Brojos sugrįžimas, pradžiuginęs susirinkusią publiką, tarytum priminė, ką gali ypatingo talento ir kruopštaus darbo sintezė. Vakaro herojus atidavė visą save, todėl grįžtamasis ryšys gausių aplodismentų (po koncerto paskatinusių pianistą darkart sėsti prie instrumento) išraiška buvo užtikrintas.
Pasibaigus renginiui buvo įdomi bičiulių nuomonė – vienus pianisto interpretacijos įtikino labiau, kitus – mažiau, tačiau pagrindinė mintis piršosi viena – J.K.Broja – pianistas-profesionalas, kurio skambinimas sukelia tikrą minčių ir apmąstymų laviną. Viliuosi, kitas pianisto rečitalis Lietuvoje įvyks greičiau, nei po aštuoniolikos metų.
