konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-recenzija.htm"="">recenzija.htm"" target="_blank">Šis tekstas dalyvauja jaunųjų muzikologų konkurse.
Akivaizdu, jog šį kelią ir tą sunkiai randamą, paslaptingą stygą, virpinančią klausytojų širdis, lenkų pianistas Janas Krzysztofas Broja rado jau seniai. Tuo buvo galima įsitikinti kovo 19-osios vakarą, „Vaidilos teatre“ nuskambėjus šio pianisto rečitaliui.
Aukštu profesionalumu pasižymintis Broja skambinimas pelnė jam vieno ryškiausių Lenkijos pianistų titulą. Tarptautiniuose konkursuose įvertintas ir jau spėjęs aplankyti garsiausias pasaulio koncertų sales, pianistas abejingų nepaliko niekur, ką liudija gausūs atsiliepimai spaudoje.
Improvizatoriaus talentu pasižymintis atlikėjas koncertui pasirinko ypatingo meistriškumo reikalaujančius ir glaudų ryšį turinčius kūrinius: prancūzų impresionisto Claude'o Debussy 8 preliudus iš Antrojo rinkinio bei lenkų kompozitoriaus Frédérico Chopino 24 preliudų ciklą op. 28.
Reveransas impresionizmui bei sentimentalaus romantizmo ilgesys – taip būtų galima apibūdinti koncerto programą. Verta prisiminti, jog Chopiną bei Debussy siejo nors ir tolimas, tačiau mentaline prasme stiprus ryšys. Prancūziškos šaknys, meilė moteriai, nusivylimas ir pripažinimas, o svarbiausia, neįtikėtinas talentas.
1839 m. Chopinas parašo garsųjį 24 preliudų rinkinį. Praėjus dar 32 metams, gabų devynerių vaiką Claude'ą Debussy ėmėsi mokyti Marie Maute de Fleurville, buvusi Chopino mokinė. Pastaroji ne tik paruošė būsimąjį kompozitorių studijoms Paryžiaus konservatorijoje, bet ir įskiepijo meilę Chopino kūrybai.
Praėjus dar 44-iems metams, Debussy sukurti 12 etiudų taps savotiška duokle Chopinui, tarsi apibendrinanti visas pianizmo technikos priemones, reikalingas atliekant jo paties kūrinius. „Debussy – tai mįslė“ – sakė Margarita Long, pagarsėjusi šio kompozitoriaus kūrinių atlikėja.
Galbūt Chopinas ir nebuvęs toks paslaptingas, tačiau santykis su instrumentu ir talentas sukurti nepaprasto grožio melodijas, neabejotinai žavėjo Debussy. Jis pats grodavo nepilnu garsu, bet sodriai ir intensyviai, be jokio grubaus prisilietimo – panašiai kaip Chopinas. „Reikia pamiršti, kad fortepijonas turi plaktukus“, – sakydavo Debussy.
Atrodo, jog šio kompozitoriaus vizija ypač artima Brojai, kurio skambinime dera tolygumas, spalvingumas ir emocionalumas, o išgaunamas garsas lankstus ir minkštas, siekiantis giliausius tembrinius sluoksnius.
Bauginančios ir nerimo kupinos sklindančio „Rūko“ (Brouillards – preliudas Nr.1 iš II rinkinio) intonacijos tarsi apgaubė klausytoją paslaptingu šydu nuo pirmųjų koncerto akimirkų. Ypač subtiliai suskambo piano epizodai, kuriuose įprasmintas kiekvienas garsas leido pajusti viso kūrinio audinio švelnumą. Taip, tarsi regėtum virš rūku užklotų laukų pamažu išryškėjančią dieną...
Netrukus sekė dar 7 preliudai, tačiau jų atlikimą geriausiai atskleidžia paties Debussy mintis, išsakyta dar studijų laikais apie harmoniją: „Teorijos nėra: užtenka girdėti. Malonumas – štai taisyklė“. Panašu, jog šia taisykle vadovaujasi ir Broja, atlikdamas meistriškas kompozicijas.
Tenka pripažinti, jog Debussy preliudai paliko tik susižavėjimą. Ypač jautriai atliktas preliudas Nr.7 „La terrasse des audiences du clair de lune“ (Klausytojų terasa mėnulio šviesoje). Užburiantis piano, tyluma, padidėjusi garsuose... Subtiliausi melodijos garsais išniro tarsi arfos flažoletai – tobulai matiniai.
Išsiskirtinai verta paminėti pirmosios koncerto dalies pabaigoje nuskambėjusią Johanno Sabastiano Bacho Partita Nr.5, G-dur. Toks atlikėjo pasirinkimas iš tiesų nustebino. Galbūt polifoninis kūrinys stilistiniu požiūriu geriau būtų skambėjęs pradžioje, nei pabaigoje. Nepaisant puikiai išlaikyto dinaminio komplementarumo bei teminės charakteristikos, matyt, užburtas dar Debussy padiktuoto paslaptingumo, atlikėjas šį kūrinį praturtino romantine maniera.
Likusi vakaro dalis buvo dedikuota Brojos kraštiečiui – Chopinui. Nuskambėjus pirmiesiems preliudams iš op. 28, galvoje ėmė suktis įvairios mintys. Šio atlikėjo santykis su Chopino kūrybą ypač artimas, todėl pastarojo stilistika tarsi turėtų būti dalimi atlikėjo savasties.
Vis dėlto interpretaciniu požiūriu Brojos atlikimas paliko klaustuką. Klausantis minėtų preliudų akimirkomis buvo jaučiamas muziko nuovargis, kartkartėmis – ramybės stoka, o prisiminus kompozitoriaus asmenybę, netgi naivaus Chopinui būdingo saldumo. Tačiau netrukus viršų ėmė jau išsakyta Debussy mintis. Malonumas – štai taisyklė, kurios Broja besąlygiškai laikosi. Šį malonumą jis publikai tikrai suteikė. Išsiilgęs sodraus, o ypač, švelnaus ir matinio fortepijono skambesio, klausytojas šį troškulį numalšino su kaupu. Vargiai būtų galimą paneigti, jog Broja – išskirtinis tembrų meistras, gebantis išskleisti plačiausią fortepijono spalvų paletę. Akivaizdu, jog šiuo požiūriu Debussy kūryba, pasižyminti išskirtiniu spalvingumu, jam ypač artima.
Subtilaus prisilietimo prie klaviatūros meną įvaldęs, gebantis išgauti aksominį garsą atlikėjas, abejingų nepaliko. Nuostabu*, Broja!
