konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-recenzija.htm"="">recenzija.htm"" target="_blank">Šis tekstas dalyvauja jaunųjų muzikologų konkurse.
Augantis ir vis bręstantis atlikėjas pradeda suprasti visai kitą muzikos skambėjimo esmę. Jis pradeda vis daugiau dėmesio skirti vidiniams išgyvenimams, emocijoms, pažiūri į kompoziciją kitu kampu, įsigilina į to kūrinio sukūrimo aplinkybes, kurios būnant dar visai jaunam neatrodė tokios svarbios.
Būtent emocijų atskleidimas, visiškas atsidavimas muzikai ir priverčia klausytojus prikaustyti dėmesį prie žmogaus esančio scenoje. Į tokio jausmingo, įsigilinančio ir atviro atlikėjo koncertą sekmadienio vakarą Vaidilos teatras sukvietė fortepijoninės muzikos gerbėjus.
Prigesus šviesoms ir nutilus susirinkusių žiūrovų šnabždesiams, į sceną įžengia vienas ryškiausių Lenkijos pianistų bei virtuozų – Janas Krzysztofas Broja. Šis atlikėjas yra pasirodęs ne tik Lenkijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse, tokiose kaip Ukraina, Rusija, Pietų Amerika ar Japonija ir jose sulaukęs įstabaus pripažinimo.
Savo pasirodymais jis pamalonina lietuvius jau nebe pirmąjį kartą, todėl koncertas atitinkamai pavadintas „Sugrįžimu“. Tai tampa savotišku sugrįžimu į praeities epochas, nes atliekami praeityje gyvenusių ir kūrusių kompozitorių – F.Chopino, C.Debussy, J.S.Bacho, kūriniai.
Ilgai nelaukęs J.K.Broja prisėda prie fortepijono. Pasigirsta impresionistiškojo kompozitoriaus C.Debussy preliudas. Stebint šį atlikėją pirmą kartą tikrai sunku atitraukti dėmesį. Kiekvienas klavišo paspaudimas persmelktas gilaus išmanymo kaip tai daryti, atrodytų kiekviena šio pianisto kūno dalis išgyvena kūrinį, nes tai aiškiai išduoda tiek kūno kalba, tiek veido išraiškos. Skambant trečiajam preliudui „La puerta del vino“, kuris priminė charakteringą šokį, pats pianistas, rodos, nebepaslėpė jį užvaldžiusio ritmo ir kūno judesiais parodė, kad ši muzika jį visiškai pakerėjo – J.K.Broja tarytum šoko beskambindamas šį preliudą.
Pats atlikėjas viename iš duotų interviu paminėjo, kad jis susigyvena su tuo kompozitoriumi, kurio kūrinius jis groja ir tas kompozitorius tampa jo mėgstamiausiu. Deja, klausant toliau skambančių C.Debussy kūrinių su šiuo teiginiu sutikti buvo vis sunkiau. Atrodytų, kad šio pianisto technika nepaprastai gera, muzikinis tekstas nugludintas ir be vargo atliekamas, tačiau įtaigos pritrūko ir tai turėjo pasekmių.
Salėje sedėję žmonės nuobodžiavo, žvalgėsi pro langus ir įdomesnės nei Brojos koncertas tapo rečitalio programėlės, todėl būtų galima teigti, kad šis kompozitorius atlikėjui netapo visiškai artimu ir mėgiamu, nepavyko įsijausti ir susitapatinti su juo.
Paskutinysis skambėjęs C. Debussy preliudas „Feux d’artifice“ (liet. „Fejerverkai“) suskambėjo tikrai efektingai ir privertė klausytojus suklusti, taip puikiai užbaigdamas aštuonerių pasirinktų preliudų ciklą.
Iš karto po jo sekė J.S.Bacho partita nr. 5 G-dur ir salėje pasklido visai kita nuotaika. Jutosi, kad atlikėjas jaučiasi daug komfortabiliau, laisviau ir visa tai tiesiog persmelkė fortepijono klavišus, sukeldamas klausytojams pasigėrėjimą. Įspūdį sukėlė ir staigus „persikėlimas“ iš impresionizmo į baroko epochą.
Puikiai nuskambėjusi J.S.Bacho partita dar ilgai skambėjo mintyse pertraukos metu, kuri sekė tiesiai po šio kūrinio. Kiek atsikvėpęs meistriškasis lenkų pianistas grįžta į sceną ir vėlgi ilgai nelaukęs pradeda skambinti savo tautiečio Frederico Chopino preliudus op. 28. J.K.Broja visiems klausytojams aiškiai atskleidžia, kad šis kompozitorius jam išskirtinis ir ypatingas, nes būtent pradėjus groti F.Chopino kūrinius pianistas tiesiog paskęsta juose šią euforiją perduodamas klausytojams muzikos pagalba.
Verta paminėti, kad atlikdamas trečiąjį preliudą, kurį gerai sugroti reikia ypatingų virtuozinių sugebėjimų, pianistas neatsisako nuostabaus jausmingumo, sureikšmindamas techniką, anaiptol, greitas vivace tempas, atrodo, jį tik užveda. Vis dėlto atliekant romantizmo epochos kūrinius didžiulį ir be galo svarbų vaidmenį atlieka atlikėjo interpretacija, o F.Chopino kūriniuose laiku ir vietoje panaudotas rubato ypatingai svarbus.
J.K.Broja kai kuriuos preliudus (pvz.: nr. 7,10,11,12) interpretuoja meistriškai ir be priekaištų, tačiau garsusis „Lietaus“ preliudas nenuskamba puikiai dėl per ryškaus sulėtinimo ir pagreitinimo balanso nebuvimo. Padėtį pataiso pianisto patirtis ir sugebėjimas kūrybiškai reaguoti į techninius netikslumus. Likę preliudai nuskamba fantastiškai.
Genialus preliudų atlikimas parodo, kad šis virtuozas savo repertuare tikrai sugeba suderinti tiek dramatiškuosius, tiek lyrinius kūrinius vienus su kitais ir pačiu savimi. Šis susitapatinimas su kompozitoriumi ir kūriniais abejingų nebepaliko.
Nuskambėjus paskutiniesiems koncerto akordams, pakerėta publika plojo atsistojusi, o šiai maloniai klausytojų reakcijai J.K.Broja turėjo atsaką – jis atliko dar vieną kūrinį, kurio pavadinimo neišgirdau per įsiaudrinusią minią. Po šios pianisto dovanos žmonės buvo apžavėti, salėje nenutilo žmonių šūksniai „Bravo!“, todėl virtuozas nusprendė juos pamaloninti sugrodamas dar du kūrinius, kuriuos jis atliko be priekaištų.
Sekmadienio vakaras praleistas spalvingu repertuaru ir įvairių, kiekvieno klausytojo skonį patenkinančių, koncertų gausa garsėjančiame Vaidilos teatre nenuvylė ir šįsyk. Galimybė pasiklausyti pasaulinio lygio pianisto J.K.Brojos nepaprastai išraiškingai atliekamų kūrinių buvo neįkainojama ir dar ilgai išliks atmintyje kaip gerų emocijų nestokojantis ir aukštos kokybės rečitalis.
Kuo daugiau sulauksime tokių aukšto lygio atlikėjų savo šalyje, tuo greičiau gerės visuomenės muzikinis skonis bei turtės mūsų tautos meninis, muzikinis ir kultūrinis gyvenimas.
