konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-recenzija.htm"="">recenzija.htm"" target="_blank">Šis tekstas dalyvauja jaunųjų muzikologų konkurse.
Per šį laiką pianistas, užsitarnavęs pasaulinį pripažinimą, surengė tris rečitalius čia, Lietuvoje, kur, anot spaudos, viskas ir prasidėjo. Po sekmadienį Vaidilos teatre projekto „Vaidilos klasika“ organizuoto rečitalio norėjosi sakyti: „Broja groja tris bisus“. Vilniaus publikai taip emocingai reagavus į „Sugrįžimu“ pavadintą koncertą, kyla klausimas – kuo J.K.Broja vėl sudomino mūsų klausytojų būrį?
Prieš koncertus žiniasklaidoje plačiai pasklido žinia apie Lietuvoje koncertuosiantį pianistą. Akį patraukė brošiūros įvairiose miesto vietose, straipsniai internete ir spaudoje. Iš reklaminės nuotraukos į mus žvelgė dėmesį prikaustantis J.K.Brojos žvilgsnis. Socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtame renginyje Vaidilos teatras dalijosi visomis, net ir mažiausiomis naujienomis apie koncertą.
Vienu informatyviausių atspirties taškų žiniasklaidoje tapo naujienų portale lrytas.lt pasirodęs interviu su atlikėju, kuriame sulyginamos jo mintys tais pačiais klausimas prieš 18 metų ir dabar. Jame J.K.Broja pristatomas kaip ryški asmenybė, turinti tvirtus gyvenimo įsitikinimus.
Nori nenori, pradedi tikėtis kažko stulbinančio iš būsimo koncerto. Peržvelgus programą, likau šiek tiek suglumusi. Joje – iki skausmo plačiajai visuomenei pažįstami kompozitorių vardai ir kūriniai. Kilo įtarimas, ar kartais atlikėjas neieškojo lengviausio kelio į lietuviškos publikos širdis.
Populiaraus repertuaro pasirinkimas nori nenori verčia klausytoją lyginti jo pasirodymą su jau šabloninėmis tapusiomis kitų atlikėjų interpretacijomis. Mūsų klausa pratusi prie Glenno Gouldo atliekamo J.S.Bacho ar Vladimiro Horowitzo skambinamos romantizmo muzikos. Taigi čia buvo galima įžvelgti ir akibrokštą. Gerai žinoma programa savotiškai įpareigoja – atlikėjas turi pateikti ją naujai, kažkaip negirdėtai. Šį sau iškeltą iššūkį pianistas priima.
J.K.Broja turi aiškiai juntamą, per eilę metų susiformavusį atlikimo stilių. Ne veltui tarp savo užrašų po koncerto aptikau frazę: „Faktas – jis groja kitaip“. Tai juntama ir interpretacijoje. Kaip ir savo ankstesniuose interviu, tiek naujienų portale lrytas.lt, pianistas pabrėžė, kad grodamas stengiasi priartėti prie kompozitoriaus, perprasti kūrinio sukūrimo aplinkybes.
Vis dėlto tai, ką girdėjome, buvo kompozitoriaus muzika perteikta per J.K.Brojos prizmę, greičiau pianisto nuomonė, o ne bendras kūrėjo ir atlikėjo darbas. Akivaizdu, kad J.K.Broja stengėsi atrasti raktą į kiekvieno kompozitoriaus savitumą.
Claude Debussy preliudai, pasižymintys neaiškiomis pastelinėmis spalvomis, pianisto rankose pamažu išryškėjo. Neapibrėžtos savarankiškos pjesės linijos įgavo aiškią formą ir tapo apčiuopiamos klausytojui. Paties atlikėjo romantiškas braižas pasirodė tinkamas išryškinti muzikiniam impresionistinės muzikos paveikslui.
Tačiau nemanau, kad tai turėtų būti naudojama tokiuose kūriniuose, kaip J.S.Bacho partita G-dur. J.K.Brojai priartėti prie kompozitoriaus pavyko ne iš karto. Pirmosios ciklo dalys dar skambėjo romantine – impresionistine maniera, kuri buvo aiškiai „atklydusi“ dar iš prieš tai skambėjusių C.Debussy miniatiūrų.
Buvo kiek neįprasta girdėti taip laisvai J.S.Bacho muzikoje vartojamą pedalą ar bravūriškus F.Chopino ar F.Liszto kūrybai būdingus pasažus. Galbūt ieškant pateisinimo galima manyti, kad būtent toks ir yra J.K.Brojos stilius, tačiau sulig kiekviena partitos dalimi pianistas vis dėlto „pagavo“ „bachiškąją“ manierą.
Savitas J.K.Brojos atlikimo braižas prigijo prie antrojoje dalyje skambėjusių F.Chopino 28 opuso preliudų. Kompozitoriaus kūrybos ir pianisto interpretacijos stiliai labai artimi vienas kitam. Kodėl taip nutiko?
Gal lenkiškas kraujas, gal romantiškas charakteris, o gal laisvė interpretuoti. Šia laisve J. K. Broja naudojosi labiausiai. To rezultatus girdėjo ir atliepė publika.
Atslūgus pirmiesiems įspūdžiams ir pažvelgus į koncertą iš bendresnės perspektyvos, suvoki, kad repertuaras buvo mozaikiškas. Gausybė savotiškai žavių miniatiūrų bendrame kontekste susiliejo, nei viena atskirai neišsiskirdama, tačiau tuo momentu paprastam klausytojui sukėlė tam tikrą emociją.
Nepaisant to, buvo kuriamas tęstinumas – 28 opuso preliudai laipsniškai intensyvėjo, dažnai atsisakant pauzių tarp kūrinių, o koncertą užbaigiantys C.Debussy ir F.Chopino kūrinėliai buvo patosiškiausi. Emocijos pagauta publika ne vieną kartą šaukė „bravo!“, netilo aplodismentai, kviečiantys atlikėją trečiam bisui, o damos šypsodamos teigė – „virtuozas“.
Kuo sužavėjo Lietuvos publiką J.K.Broja? Veikiausiai tam įtakos turėjo, kad tai buvo „Sugrįžimo“ koncertas, ir emociškai taikliai parinkta programa. Tad niekas nenuneigs J.K.Brojos unikalumo. Pianistas sugebėjo prikaustyti publikos dėmesį viso koncerto metu. Seni geri kompozitoriai suskambėjo naujai, taip, kaip juos suvokė ir kaip prie jų priartėjo J.K.Broja.
Šis pianistas buvo lietuvių publikos pamirštas, o jaunajai kartai nežinomas. Norisi tikėtis, kad projektas „Vaidilos klasika“ atras ir atskleis mūsų muzikinei terpei daugiau tokių užmirštų ar nežinomų talentų.
