konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-recenzija.htm"="">recenzija.htm"" target="_blank">Šis tekstas dalyvauja jaunųjų muzikologų konkurse.
Janas Krzysztofas Broja lietuvių publikai yra pažįstamas jau beveik du dešimtmečius, kuomet po įspūdingo savo pasirodymo bei pergalės tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų konkurse 1999-aisiais, Vilniuje, publika tiesiog neteko žado. Klausytojai tuomet liko nuščiuvę, jauniems pianistams jis tapo ikona, o spaudoje vienas po kito pylėsi straipsniai, kuriuose vieningai skelbiama, jog pasirodymas be abejonių neįtikėtinas bei inovatyvus, jog scenoje skambino „dvidešimt pirmojo amžiaus pianistas“.
Dėl šios priežasties, Jano Krzysztofo Brojos koncerto „Sugrįžimas“ laukimas kartu buvo kupinas didelių lūkesčių bei nerimastingo smalsumo. Galima nuspėti, jog pasirodymo laukė ypatingai tie klausytojai, kurie girdėjo pirmąjį pianisto pasirodymą dar 1999-aisiais: ar ir šįvakar liksime sužavėti? Kas jo interpretacijose naujo? Kaip pianistas patobulėjo?
Į šiuos klausimus sau atsakyti galėjo kiekvienas išklausęs dviejų dalių rečitalį, kurio pirmojoje dalyje skambėjo aštuoni impresionisto Claude'o Debussy preliudai iš antrojo rinkinio: Nr. 1 Brouillards („Rūkai“), Nr. 2 Feuilles mortes („Negyvi lapai“), Nr. 3 La puerta del vino („Vyno durys“), Nr. 5 Bruyères („Viržiai“), Nr. 4 Les fèes sont d‘exquises danseuses („Fėjos – nepaprastos šokėjos“), Nr. 7 La terrace des audiences du clair de lune („Klausytojų terasa mėnulio šviesoje“), Nr. Ondine („Undinė“), Nr. 12 Feaux d‘artifice („Fejerverkai“), bei Johanno Sebastiano Bacho Partita Nr. 5 G-dur; antroje rečitalio dalyje: Frèdèrico Chopino Preliudai op. 28.
Visų pirmiausia, norisi pastebėti, jog Broja viso koncerto metu jautėsi ypač tvirtai, tai kone tapo atlikėjo vakaro „vizitine kortele“. Šis pianisto bruožas jo muzikai suteikė unikalios kokybės, ekspresijos bei užtikrintumo. Sužavėjo ypač subtilus ir švelnus prisilietimas prie klaviatūros, kuri, po pianisto pirštais, rodėsi, kone virpa.
Suskambus pirmiesiems Debussy muzikos taktams, pianistas sukūrė paslaptingą atmosferą, joje švelniai ir spalvingai tekėjo rami, plastiškai atliekama meditacinė garsų tėkmė. Išpildyta ne tik impresionistinė kūrinių nuotaika, tačiau iškelta kompozitoriaus kūrybos esmė: įgyvendinta muzikos ir dramos sintezė; kiekvienas preliudas kupinas įvairių pojūčių, unikalių įspūdžių bei intymių pergyvenimų, kiekvienas jų – asmeniškai pergyventas.
Turbūt, gražiausia, ką pianistui pavyko pasiekti šioje rečitalio dalyje, jog kūrinių muzikinius vaizdus bei jų detales vienijo ne tik autoriaus iškelta meninė idėja, tačiau, jautri, meditatyvi bei kiek svajinga nuotaika, kurią vėliau išsklaidė barokinis racionalumas.
J.S.Bacho Partitą atlikėjas publikai skambino dainingu (iš pradžių, net pernelyg dainingu), bet kokybišku ir užtikrintu garsu, puikiai įsiklausė ir tiksliai perteikė atskirų balsų muzikinę medžiagą. Įdomiausia buvo girdėti, kaip įvairiai ją artikuliavo, pasitelkęs kontrastingus sąskambius, kaip manipuliavo dinamikos galimybėmis. Įtemptai vedė muzikinį audinį į priekį, kūrė skirtingas partitos dalių nuotaikas ir taip užbaigė pirmąją savo rečitalio dalį.
Antrojoje koncerto dalyje skambėjusiems Frederico Chopino preliudams, nuo pat pirmųjų akordų nestigo laisvės ir pasidavimo emocijai, kas šiems kūriniams yra itin svarbu. Atlikėjas puikiai sugebėjo persiorientuoti iš barokinio Bacho rimtumo į gaivališką romantinę dvasią.
Labiausiai preliudai stulbino kūrybingomis keistenybėmis, tai, kaip atlikėjas traktavo veržlią, muzikine energija trykštančią medžiagą. Šiuose kūriniuose, panašiai kaip skambėjusiuose Debussy kompozicijose, buvo juntamas nepaprastas muzikos stiliaus pojūtis, intelektualiai kūrybiškas frazavimas, išieškotas tembras, maksimalus susikaupimas bei psichologinis lankstumas muzikos prasmės perteikimui.
Skambant preliudams, atlikėjas atskleidė savo požiūrį į romantinę (galima spėti labai jo mėgstamą) muziką, kurioje buvo girdimas originaliai įprasmintas rubato bei dėmesys kiekvienam frazės garsui.
Galima drąsiai teigti, jog koncertas pranoko lūkesčius, renginys tapo kone dvasiniu sukrėtimu, stulbinančia muzikine įtaka visai žmogaus esybei. Pasitvirtino mintis, jog tikras menas apvalo, džiugina, giliai sukrečia bei nejučia paverčia mus geresniais.
Būtent toks tą vakarą buvo Jano Krzysztofo Brojos sugrįžimo koncertas, su kurio pabaiga publika nebuvo linkusi susitaikyti – nenutrūkstamais plojimais ir netgi šūksniais svečias atlikti biso į sceną buvo pakviestas dar tris kartus.
Po pasirodymo salėje vis dar tvyrojo susižavėjimas, nuostaba bei emocinė euforija. Netrukus pasigirdęs šurmulys nutraukė šį susikaupimo momentą, visgi neišsklaidė pasigėrėjimo bei gerumo nuotaikos, kurią sukėlė išklausytas rečitalis.
Viliuosi, kad tokio aukšto lygiai koncertai būtų žymiai gausesni Lietuvos scenose, o Jano Krzysztofo Brojos pasirodymus Vilniuje norėtųsi išvysti jei ne kartą per metus, tai bent dažniau nei kas aštuoniolika metų.
