konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-konkursas-balsuokite-ir-isrinkite-geriausia-recenzija.htm"="">recenzija.htm"" target="_blank">Šis tekstas dalyvauja jaunųjų muzikologų konkurse.
Plojimu pasitikus žymųjį lenkų pianistą J.K.Broją, šis nusilenkė ir vos spėjęs atsisėsti pradėjo rečitalį. Fortepijono gausmas iškart pritraukė publikos dėmesį, na, o tuomet jau pasipylė natos, kurios it stipriausi pasaulio magnetai jungėsi į vientisą melodiją.
Vakarą pradėjo Claude'o Debussy preliudai iš antrojo rinkinio. Manau, jog programa turėjo šiek tiek spragų – C.Debussy impresionistiniai preliudai neturėjo įsimintinų temų, todėl klausytojui, atėjusiam iš gatvės, tarpusavyje galėjo pasirodyti panašūs, nors akivaizdžiai reikalaujantys puikios technikos, kurią J.K.Broja neabejotinai pademonstravo nepaisant kelių klaidelių, pavyzdžiui, dar skambant instrumentui nukeltos rankos ar pabėgusių natų, tačiau tai tik įrodė, kad groja žmogus, o ne robotas.
Daug metų atlikimo meno mokymuisi Frankfurte, Hanoveryje bei Varšuvoje skyręs Broja ne veltui repetavo: greitu tempu pasižyminčius preliudus bei partitą pianistas atliko taip lengvai ir tuo pat metu įsigyvenęs atliekamoje muzikoje, rodos, net didelių pastangų nereikėjo.
Koncertui įsibėgėjus pasigirdo linksmesnės gaidos ir vėsioje salėje pasidarė šilčiau. J.S.Bacho Partita nr. 5 G–dur skambėjo tiesiog klasiškai. Mano nuomone, tai buvo vakaro kulminacija – lengvai plaukianti melodija ir guvumas. Antroje dalyje buvo atliekami F. Chopino preliudai op. 28. skambėję lyg atgaiva sielai. Sunku objektyviai vertinti, tai, kas taip mėgstama, tačiau dalyvavę koncerte sutiktų – atlikta be priekaištų.
J.K.Brojos sugrįžimo rezultatas – keletas bisų ir, atrodytų, nesiliaujančios ovacijos. Tačiau, ko gero, didžiausias pasiekimas – greta sėdėjęs dešimties metų berniukas, kuris visą vakarą įdėmiai klausėsi kiekvieno garselio ir nemirksėdamas stebėjo kiekvieną pianisto riešų ir miklių pirštų judesį. Toks Brojos sugrįžimas jam reiškė svajonę, siekiamybę, o mums, klausytojams, gerą žinią, kad po daugelio metų turėsime progą apsilankyti dar vieno pianisto rečitalyje, kurį įkvėpė vaikystėje pakerėjęs koncertas.
Per visą rečitalį J.K.Broja nepratarė nė žodžio – tiesa, to ir nereikėjo – už pianistą kalbėjo muzika.
