M.Stakionis – dar tik Hamburgo muzikos ir teatro akademijos antrakursis, o jau debiutavo spektakliais Zalcburgo teatre, parengė tris premjeras Hamburgo kamerinėje operoje („Hamburger Kammeroper“), diriguoja orkestrui „Kremerata Baltica“ ir pačiam jo vadovui Gidonui Kremeriui užsienio turuose.
Kitą savaitę jaunasis maestro debiutuos su G.Kremerio kolektyvu ir legendiniu jo įkūrėju Paryžiuje bei Taline, o po to atvyks diriguoti į Lietuvą.
– Kaip susipažinote su maestro G.Kremeriu? – paklausiau Martyno.
– Mus suvedė šviesaus atminimo Saulius Sondeckis. Sudominau profesorių prieš porą metų diriguodamas „čiurlioniukų“ operą „Bebenčiukas ir Kvailutė“ Vilniuje. Vėliau ne kartą lankiausi jo namuose. S.Sondeckis papasakojo apie mane savo bičiuliui ir kaimynui G.Kremeriui.
Praėjusį pavasarį debiutavau su „Kremerata Baltica“ Vokietijos festivaliuose, šį rudenį vėl susitikome Jūrmaloje, šio orkestro rengiamame festivalyje, pasirodėme ir vienoje geriausių Europoje Prahos „Rudolfinum“ salėje. Kitą savaitę koncertuosime Paryžiuje.
Man tai bus didelis išbandymas. Diriguosiu vieno garsiausių šių dienų kompozitorių Arvo Pärto „Greater Antiphons“ premjerą Prancūzijoje, į koncertus atvyks pats autorius.
Labai mėgstu A.Pärto muziką, seniai jos klausausi. Pirmą kartą su ja susidūriau dar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje rengdamas chorinius kūrinius pamokose.
– Tarsi sekate dirigente Mirga Gražinyte – ji taip pat dirigavo orkestrui „Kremerata Baltica“, mėgsta A.Pärto muziką. Ar dar bendradarbiaujate su ja?
– Jau senokai nesimatėme – šį sezoną Zalcburge nedirbu. Būtent Mirgos kvietimu ten anksčiau padėjau rengti dvi premjeras – Josepho Haydno operos „Mėnulio pasaulis“ ir šiuolaikinės Maxo Brando operos „Stormy Interlude“.
Nuo šio sezono dirbu Hamburgo kamerinės operos muzikos vadovo asistentu. Tai senas, jaukus, privatus teatriukas viename didžiausių Hamburgo rajonų. Jis ypatingas tuo, kad rengia tradicinių operų transkripcijas mažesniems ansambliams ir pateikia jas tik vokiečių kalba.
Dabar ten leidžiu dienas. Šį sezoną mano teatriniame repertuare – keturi projektai: esu atsakingas už jų repeticijas su solistais ir ansambliais, diriguoju dalį spektaklių.
Jau pastatėme „Luizą Miler“, „Montekius ir Kapulečius“, juodojo humoro komediją „Pimpinonę“ pagal baroko muziką. Pastarajame spektaklyje man teko ne tik diriguoti, bet ir skambinti klavesinu, o to anksčiau nebuvau daręs. Teko išmokti.
Operos teatre turbūt labiausiai augu kaip dirigentas ir muzikantas. Kasdien virdamas šiame katile ugdau kantrybę, tampu lankstesnis, išmokstu greitai sustatyti viską į savo vietas. Daug dalykų galvoje apsiverčia – įgyju įgūdžių, kuriuos vėliau galiu panaudoti dirbdamas su simfoniniais orkestrais.
– Kokie tai orkestrai?
– Studijų Hamburgo muzikos ir teatro akademijoje didžiulis privalumas – galimybė praktikuotis su akademijos studentų ir Hamburgo simfoniniu orkestrais. Tuo pasirūpina mano profesorius Ulrichas Windfuhras, žinomas Europoje dirigentas. Pas jį mokėsi ir M.Gražinytė.
Būtent U.Windfuhras pasiūlė mane Hamburgo kamerinei operai. Užsikroviau nemažą krūvį, tačiau įtampa mane grūdina ne tik kaip muzikantą, bet ir kaip žmogų.
Tarkime, kelios dienos prieš vieno spektaklio premjerą susirgo jo dirigentas. Turėjau perimti jo darbą, nors nebuvo laiko jam pasirengti. Po vakarinių paskaitų bėgau repetuoti operos.
Be to, teatre daugiausia atliekame XVII–XIX amžių muziką, o mane labai traukia šiuolaikinė. Todėl bendradarbiauju ir su akademijos kompozitorių klase, profesoriais bei studentais – turime bendrų koncertų.
Balandį malonus darbas manęs laukia ir Lietuvoje – diriguosiu Arvydo Malcio jubiliejiniame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje. Mėgstu šio kompozitoriaus muziką. -Ar teko būti naujojoje Hamburgo filharmonijoje?
-Buvau patekęs vieną kartą. Mums, studentams, jos durys kol kas užvertos. Dabar ji – viso pasaulio dėmesio centre, sutraukia geriausius kolektyvus ir solistus. Bilietų kaina į koncertus Elbės filharmonijoje siekia 700 eurų.
Tai fantastiška vieta, nuostabi salė, iš Filharmonijos atsiveria kerintys vaizdai į uostą ir miestą.
Akademijos studentai negali laisvai patekti ir į kitas miesto sales – reikia pažinčių. Prieinamesnė tik „Laeiszhalle“, kurioje įsikūręs Hamburgo simfoninis orkestras, nes akademija su ja bendradarbiauja. Per vieną dėstytoją patenku ir į Valstybinę operą.
-Iki šiol jums sekdavosi konkursuose – ar dar varžysitės?
-Šiais metais ne – nėra kada jiems pasiruošti per darbus teatre ir akademijoje, bet kitiems metams turiu didelių planų.
Pradžia – M.K.Čiurlionio menų mokykloje
M.Stakionis muzikos pradmenis gavo „Ąžuoliuko“ mokykloje. Nuo 5 metų skambino fortepijonu, vėliau dalyvavo pianistų konkursuose. Baigęs „Ąžuoliuko“ mokyklą įstojo į M.K.Čiurlionio menų mokyklos 9 klasę, ketino toliau dainuoti chore, vėliau gal sukti į operą, tačiau R.Gražinio chorinio dirigavimo klasėje M.Stakionis užsikrėtė dirigavimo aistra.
Dar mokykloje Martynas tapo H.Perelšteino, J.Aleksos, I.Kuokaro, J.Vytuolio, Respublikinio jaunųjų choro dirigentų konkursų laureatu.
Martynas tapo jauniausiu visų laikų dirigentu Lietuvoje, pradėjusiu rengti programas su muzikos profesionalais. Jo mostui pakluso Latvijos valstybinis bei Latvijos radijo ir „Ave Sol“ chorai, Vilniaus „Aidija“, jis dirigavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto kameriniam ir Latvijos akademijos simfoniniam orkestrams, rengė programas su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru, būdamas 19-kos debiutavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu.
Baigusį menų mokyklą M.Stakionį ėmėsi globoti batutos pažiba M.Gažinytė. Jis asistavo šiai dirigentei statant du spektaklius Valstybiniame Zalcburgo operos teatre. 2015 m. Martynas įstojo į profesoriaus U.Windfuhro klasę Hamburge taip pat patartas M.Gražinytės, kuri mokėsi pas šį pedagogą.
