„Manon Lesko“ yra vienas stilingiausių, vientisiausių ir labiausiai jaudinančių „Vilnius City Opera“ darbų. Kerinti muzika, atliekama maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybino simfoninio orkestro, ir stulbinantys Juozo Statkevičiaus kostiumai žiūrovus perkelia į dekadentišką, egzotiškų aromatų prisodrintą 1910 – 1915 metų Paryžių.
„Šie spektakliai bus ypatingi. Jie suteiks galimybę pamatyti, kaip išaugo ir profesionaliai ištobulėjo mūsų solistai. Niekada nepamiršiu prieš pirmąją „Manon“ iš baimės drebančios Asmik, o juk per tuos metus šis vaidmuo tapo vienu stipriausių jos repertuare, savo išbaigtumu, vaidybos detalėmis ir vokalo meistryste stebinęs Švedijos karališkos operos ir Latvijos žiūrovus. Šis pastatymas užaugino „bohemiečiams“ sparnus ir leido mums su Gintaru patikėti, kad jau esame tokiame profesiniame lygmenyje, kai galime rinktis kūrinius, reikalaujančius sudėtingo, dramatinio vokalo“, – dėstė veikalo režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Jau tapo tradicija lietuvių solistams pasikviesti jų garbinamus užsienio kolegas. Šį kartą Asmik iniciatyva į Vilnių atvažiuos brazilų tenoras Thiago Arancamas, dainuojantis didžiausiose Berlyno, Miuncheno, Paryžiaus scenose. Na, o čilietis G.Monsalve taip pamilo „Vilnius City Operą“ dainuodamas „e-Carmen“, kad nusprendė specialiai mūsų spektakliams paruošti De Grijė vaidmenį.
Į „Manon Lesko“ sugrįš visas trupės brandulys: Sandra Janušaitė, Latvijos baritonas Janis Apeinis, Tadas Girininkas, Audrius Rubežius, o Dainininkės vaidmeniu su jau legenda tapusia pusantro metro plunksnų kepure debiutuos Dovilė Kazonaitė – jauna solistė, ne karta pasirodžiusi „bohemiečių“ spektakliuose su jaunimo ansambliu.
„Vilnius City Opera“ jau tris kartus ėmėsi G.Puccini veikalų (įkūnijo scenoje taip pat „Bohemą“ ir „Toską“). Šio kompozitoriaus kūrybos idealai puikiai atitinka pagrindinį kolektyvo principą – muzikos ir teatro vienybę. Juk G.Puccini asmeninis gyvenimas buvo toks spalvingas kaip ir jo operos: jį drebino aistros ir skandalai, buvo užtemdę ištvirkavimo, savižudybės, kalėjimo šešėliai.
Todėl jam nesvetimos ribinės emocijos – pasitelkęs muziko talentą, psichologo nuojautą ir spalvingą savo gyvenimo patirtį jis įtaigiai laviruoja tarp savo herojų ydų ir dorybių, o jo muzika iki šiol turi galią skverbtis į klausytojų sielos gelmes.
„Šios operos melodijų grožis, tragizmas negali nejaudinti, – dalijosi įspūdžiais po spektaklių maestro G.Rinkevičius. – Klausytojai, mėgstantys G.Puccini „Bohemą“ ar „Madam Baterflai“, tikrai liks sužavėti ir „Manon Lesko“. Tarp šių operų yra daug paralelių.“
D.Ibelhauptaitės „Manon Lesko“ pastatyme visos idėjos suaugo į elegantišką ir efektingą, turtingos spalvinės ir emocinės paletės spektaklį. Taip, šis laikotarpis tai tikras lobis režisieriui ir kostiumų bei scenografijos dailininkams. Iš ekstravagantiškos, teatrališkos, seksualios 1910-1915 metų Paryžiaus aplinkos į spektaklį atkeliavo kerinti prabanga, ryški spalvų gama, rafinuoti Juozo Statkevičiaus drabužių siluetai, raštų ir faktūrų deriniai, puošnūs aksesuarai, kailiai, neregėtos plunksnos, orientalistiniai motyvai – net gundantis Manon pilvo šokis!
„Juozo Statkevičiaus sukurti aukštosios mados lygio kostiumai dabar atrodo dar įspūdingiau, juk viskas yra rankų darbo – aplikacijos, siuvinėjimo detales, puošyba: kiekvienas kostiumas – unikalus! Vien tik plunksnų laukėme kelis mėnesius – jos atkeliavo iš vienintelės Paryžiuje specialios ateljė, kurios savininku norėdamas išlaikyti senąsias tradicijas, dabar tapo pats K.Lagerfeldas. – pasakojo D.Ibelhauptaitė. – Mes norėjome atkurti tą dviprasmišką laikmetį – kurtizanių, išlaikytinių, aferisčių ir stilingo konceptualaus meno epochą, kai moteris pati nebežinojo kas ji – plėšrūnė ar auka, bet tikrai mokėjo ir norėjo būti visų dėmesio centre.“
Beje, Prancūzijoje Manon istorija buvo uždrausta kaip „amoralus kūrinys“. Nekaltos paleistuvės, nesavanaudiškos prabangos mėgėjos, kuklios gundytojos, neskiriančios gėrio nuo blogio, fenomenas atskleidė visa, kas moteryje žaviausia ir... žemiausia.
