D.Tkačenka nuo ankstyvos vaikystės mokėsi skambinti pianinu ir griežti smuiku. Paprastas, bet labai talentingas atlikėjas baigė muzikos studijas Kijeve, o vėliau sulaukė kvietimo tobulintis Gildholo muzikos ir teatro akademijoje Londone, kur stažavosi ir dirbo visą dešimtmetį – nuo 1998 iki 2008 metų. Tuomet įkūrė Londone vykstantį Benjamino Britteno tarptautinį smuikininkų konkursą ir šiuo metu yra jo meno vadovas. D.Tkačenkos koncertas – balandžio 12 d. 19 val. „Vaidilos“ teatre.
– Baigėte muzikos studijas Kijeve, o vėliau sulaukėte kvietimo tobulintis Gildholo muzikos ir teatro akademijoje Londone, kur stažavotės ir dirbote visą dešimtmetį – nuo 1998 iki 2008 metų. Tuo metu laimėjote įvairius apdovanojimus tarptautiniuose konkursuose Danijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje, aktyviai gastroliavote po visą pasaulį – nuo Lietuvos iki Čilės. Ko išmokote iš skirtingų muzikinių konkursų ir koncertų? Kas Jums leido užaugti kaip smuikininkui? – paklausėme D.Tkačenkos.
– Keliavimas į mano gyvenimą atėjo kartu su darbu. Žinoma, aš tai dievinu. Muzikantai sutinka labai daug nuostabių žmonių ir susipažįsta su daug įvairių kultūrų. Tai praturtina mus dvejopai – kaip profesionalus ir kaip žmones. Ši patirtis yra neįkainojama.
Kitas svarbus dalykas, kurio išmokau, tai kuo daugiau koncertuoji, tuo geriau groji. Teoriškai daug koncertuoti galėtum ir nekeliaudamas, tačiau jei gyveni Europos šalyje, ypač jei ji yra gana maža, laikui bėgant auditorijai nusibostų tas pats atlikėjas, nuolat koncertuojantis vienoje vietoje. Todėl mes, muzikantai, turime plėsti savo auditoriją bei kirsti sienas. Laimei, muzikai joks kalbos barjeras neegzistuoja.
– Trečiadienį Vaidilos teatre grosite Baroko kompozitoriaus J.S.Bacho kūrinius – tris sonatas ir partitą smuikui. Kas lėmė tokį programos pasirinkimą?
– Mano draugas Darius pernai Lenkijoje išgirdo mane grojantį solinę J.S.Bacho programą, tada aš dvi dienas grojau rečitalius, kuriuose skambėjo ir trys J.S.Bacho sonatos bei trys jo partitos.
Kadangi šį kartą Vilniuje grosiu vieną rečitalį, su Dariumi „Vaidilos klasikos“ programoje nusprendėme palikti tik vieną partitą nr. 2 d-moll ir tris sonatas.
Būtina pasakyti, kad kiekvienam smuikininkui J.S.Bacho kūriniai solo yra kaip Biblija tikram krikščioniui. Be abejo, ši programa yra labai reikli tiek atlikėjui, tiek klausytojui – kai kurios fugos nėra paprastai suprantamos ir malonios ausiai dėl kompozitoriaus polifonijos sudėtingumo, tačiau aš žinau, kad Vilniaus publika yra labai aukštos klasės ir dėl to tikrai nekils jokių problemų. Todėl labai laukiu koncerto!
– Kokio kompozitoriaus ar epochos muzika Jums yra priimtiniausia ir mieliausia širdžiai?
– Aš siekiu būti kuo įmanoma universalesniu atlikėju. Mano skonis nėra išskirtinis, bet jeigu man reikėtų rinktis, pirmenybę teikčiau koncertams su orkestru, galbūt dėl to, kad tuo metu jaučiu didelės žmonių grupės palaikymą, kuris man labai padeda, be to rečitaliai būna ir daug ilgesni (šypsosi).
Kalbant apie repertuarą, man patinka romantizmo epochos kompozitoriai, ypatingai R.Schumannas, taip pat visuomet mėgaujuosi prancūzų muzika, mėgstu ir W.A.Mozartą ar L. van Beethoveną, kurie yra ir labai skirtingi, todėl jų kūrinių atlikimas man yra visada įdomus. Priimu ir Schoenbergo, Bergo, Bartoko bei kitos moderniosios muzikos teikiamus iššūkius.
Vienas iš šiuolaikinių kompozitorių, kurio kūrybą visada mėgstu griežti, tai ukrainietis Jevhenas Stankovyčius. Man patinka viskas, kas neišeina iš mano muzikos suvokimo ribų ir kur nereikia grojant dainuoti (juokiasi).
– Esate B.Britteno tarptautinio smuikininkų konkurso įkūrėjas ir jau daugiau ne dekada jo meno vadovas. Kokie yra šių dienų smuikininkai? Ar bėgant metams pasikeitė jų artistinio atlikimo tradicijos, muzikinės interpretacijos?
– Šiuo metu konkursuose yra didelis susidomėjimas stilistiškai autentišku griežimu, kuo aš labai džiaugiuosi. Naudojami urtekstai, kuriamos savos geru meniniu skoniu pasižyminčios kadencijos, puošiančios baroko ir klasicizmo kūrinius, kas konkursuose sutinkama vis dažniau ir tikiuosi, tai išliks bei vystysis toliau. Instrumentinio atlikimo kokybė taip pat labai išaugusi mūsų dienomis, ypač ja pasižymi iš Azijos atkeliavę muzikantai.
– Leiskite sau pafantazuoti, jeigu nebūtumėte tapęs smuikininku, kuo šiandien būtumėte?
– Tada būčiau tapęs pianistu (šypsosi).
– Koks jūsų gyvenimo motto?
– Mes juk susitarėme, kad nebus sunkių klausimų, tiesa? (Juokiasi.)
– Trys dalykai, kurie daro jus laimingą ir suteikia džiaugsmo?
– Atsakydamas į šį klausimą atsiribosiu nuo muzikos, galiu? (Šypsosi.)? Išvynioti naujai įsigytą žvilgantį prietaisą... (gal šiek tiek juokauju), matyti priešais save jūrą gulint šiltame saulėtame paplūdimyje, mėgautis rytine kava ir gera kompanija. Ne tiek ir daug reikia, kad jaustumeisi laimingas. (Šypsosi.)
– Ko šiuo metu norėtumėte paklausyti, paskaityti ar aplankyti?
– Norėčiau nukeliauti į Indiją, Pietų Afriką ir Naująją Zelandiją, kur aš dar nebuvau. Dėl atsiradusių elektroninių knygų dabar viskas lengvai prieinama, gali rinktis, kas tik tau patinka. Ko norėčiau paklausyti? Norėčiau tiesiogiai pamatyti Richardo Wagnerio „Žiedą“ iš Bairoito miesto Vokietijoje.
– Laisvalaikis? Geriausias poilsis jums yra…
– Kelionės, skaitymas, bendravimas...
