Netrukus Visagine, o po mėnesio ir Vilniuje įvyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Žalia pievelė“ premjera.
„Žalia pievelė“ – taip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvų kurą elektrinės vietoje neliks nieko, tik žalia pievelė.
Šiandien oficialiai skelbiami elektrinės uždarymo metai – 2038-ieji. Visagine gyvena apie 20 tūkstančių keliasdešimties tautybių žmonių, maždaug pustrečio tūkstančio tebedirba elektrinėje.
Ką jie išgyvena ardydami tai, ką statė? Kokią miesto ateitį mato? Kaip jaučiasi nuolat blaškomi tarp besikeičiančių politinių vėjų? Ką apskritai reiškia tokio objekto uždarymas ir kokie jo ilgalaikiai padariniai Visaginui, Lietuvai, pasauliui?
Jono Tertelio ir Kristinos Werner režisuojamoje „Žalioje pievelėje“ pasirodys Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai ir Visagino gyventojai. Savo rankomis statę elektrinę ir miestą, atvykę į jį Nepriklausomybės laikais arba jame užaugę. Inžinieriai, teisininkai, apsaugos darbuotojai, menininkai, moksleiviai. Abejojantys Visagino ateitimi arba ja tikintys.
Šis spektaklis – pirmasis Lietuvos nacionalinio dramos teatro dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje vaidina ne teatro aktoriai, o žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis.
„Žalios pievelės“ koncepcijos ir teksto autoriai – R.Ribačiauskas, Kristina Savickienė, J.Tertelis, K.Werner, režisieriai – J.Tertelis, K.Werner, scenografė – Paulė Bocullaitė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis.
Apie naująjį darbą kalbamės su pagrindiniu spektaklio sumanytoju R.Ribačiausku.
– Kaip atsirado idėja teatre tyrinėti Visagino situaciją?
– Prieš kelerius metus, dar studijuodamas, susipažinau su mergina iš Visagino, ne kartą lankiausi jos šeimoje.
Tai buvo standartiniai visaginiečiai, emigravę iš Kazachstano ir Ukrainos – ramūs žmonės, retai išeinantys iš savo susikurto siauro rato, bet labai mieli ir draugiški. Ne kartą lankiausi tame mieste, pripratau prie jo, pradėjau pastebėti ir architektūros, ir pačių žmonių išskirtinumą.
Net nutrūkus santykiams, Visagino nepamiršau. Į jį grįžau 2014 metais su „Rimini Protokoll“ komanda, kuri 2015 metais Lietuvoje sukūrė spektaklį „Remote Vilnius“.
Mano pirma mintis buvo pasiūlyti „Rimini Protokoll“ imtis Visagino temos. Po kurio laiko išaiškėjo, kad jie negali, ir netrukus aš grįžau prie šios idėjos.
Šiandien itin džiaugiuosi, kad per tą laiką susiformavo kita komanda, kitas būrys žmonių, būtent – Lietuvos menininkų. Pakviečiau Joną Tertelį ir visai netikėtai teatre pasirodžiusią vokietę Kristiną Werner, kuri šiuo metu gyvena Lietuvoje ir buvo atėjusi pasiūlyti teatro taikomojo meno idėjų.
Vokietijoje ji studijavo teatro pedagogiką, o baigusi šiuos mokslus išvyko į Londono Goldsmito universitetą, vieną geriausių menų universitetų Anglijoje, kur įgijo teatro taikomojo meno magistro laipsnį. Ją ypač sudomino Visagino situacija.
– Kodėl teatras? Juk yra ir kitų meno formų kalbėti apie panašius dalykus?
– Dirbti teatre pradėjau prieš gerus dešimt metų, dar studijuodamas Muzikos ir teatro akademijoje. Iš pradžių „Sirenų“ festivalyje, vėliau OKT/Vilniaus miesto teatre.
Ten dirbusių daugybės talentingų žmonių kurtas teatrinis pasaulis visada balansavo tarp, viena vertus, Lietuvoje įprasto literatūrinio, kita vertus, labiau socialinio, performatyvaus, konceptualaus teatro. Jau tada viskas galvoje pradėjo maišytis.
Vėliau išvykau mokytis į užsienį, studijavau interaktyvias medijas Dublino universitete, kur gilinausi į teatro ir medijų santykį (apie tai buvo tiek teorinis, tiek praktinis darbas).
Tada sekė stažuotė mažoje kompiuterinių žaidimų studijoje, po to – darbas su „Rimini Protokoll“ Vilniuje, stažuotė „Blast Theory“ Braitone, Didžiojoje Britanijoje (abi šios teatro trupės – tarpdisciplininės, jų menas – socialiai angažuotas).
Žodžiu, visi menininkai, su kuriais dirbau, iš kurių mokiausi ir kurie man padarė didžiausią įtaką, buvo iš kitokio teatro. Ilgainiui supratau, kad tas maišymasis man patinka, kad kitaip jau ir nebegaliu.
Dėl to ir „Žalios pievelės“ idėja atsirado kažkaip natūraliai. Sakyčiau net ne tai, kad pajutau, jog šioje situacijoje gali atsirasti teatras, o tiesiog negalėjau nepajusti, kad čia jis atsirasti negali.
– Koks tas kitoks teatras? Alternatyvus?
– Vengiu panašių apibrėžimų. Man svarbiausia – atsispirti nuo tikrovės. Įdomu tai, kas šiandien aktualu žmonėms. Mūsų kasdienybėje pakankamai daug performatyvumo. Kai atsispiri nuo tikrų istorijų, kurių pritvinkusios žmonių galvos ir apie kurias jie taip entuziastingai pasakoja, tarytum tampi laidininku, padedi tai išdistiliuoti.
– Kas Visagine yra skausmingiausia?
– Visų pirma, tai yra monoindustrinė bendruomenė, netekusi kertinio dalyko, kuris varė viską į priekį – atominės elektrinės. Ekonominiu požiūriu tai yra labai skausmingas faktas.
Atominėje elektrinėje aukso amžiaus laikotarpiu dirbo virš penkių tūkstančių žmonių, dabar – du tūkstančiai. Mieste neliko pagrindinio objekto, dėl kurio miestas klestėjo. Šiuo metu ekonominiu požiūriu miestas krenta žemyn, žmonės, kurie nemato perspektyvų, išvažiuoja: kas į Rusiją, kas į Vakarus.
Kitas svarbus dalykas – tarytum nebuvo šiam miestui poreikio būti Lietuvoje. Visagino gyventojai puikiai jautėsi savo tarsi utopiniame burbule ir gerai jame gyveno. Kadangi žmonės buvo suvežti iš visos Sovietų Sąjungos, dėl to kalbėjo rusiškai. Man atrodo, jis ir pavaldus buvo tiesiogiai Maskvai.
Šiame mieste faktai persipynę su mitais. Tai – taip pat įdomus dalykas. Dabar kaip tik prasidėjo tas laikas, kai Visaginas ėmė suprasti, kad jis yra Lietuvoje, o Lietuva – kad Visaginas yra joje.
Bet tai yra labai sudėtinga. Dabar viskas aprimo, bet visai neseniai Lietuvos žiniasklaida kūrė scenarijus, kaip Visaginas taps neramumų židiniu, norės atsiskirti nuo Lietuvos kaip miestai Rytų Ukrainoje.
Didžiuosius miestus sudaro daugybė bendruomenių ir jeigu viena jų sugriūna, lieka daugybė kitų. O kai Visagine griūna tai, iš ko buvo suklijuotas miestas, formuojasi pagrindiniai skauduliai.
– Nuo ko prasidėjo šio sumanymo įgyvendinimas? – Pradėjome dirbti pernai spalį. Rinkome žmones, skelbėme atviras dirbtuves. Į pirmas kūrybines dirbtuves neatėjo niekas, mes stovėjome trise su iškeptu pyragu. Vėliau žmonės pamažu rinkosi.
Iki Naujųjų metų stengėmės ir žmones pritraukti, ir jiems save pristatyti, po Naujųjų – tuos žmones „klijuoti“. Daug žmonių cirkuliavo, nuolat generavome turinį.
Buvo pateiktas miesto žemėlapis, kuriame jie žymėjo svarbiausias vietas ir pasakojo apie jas, taip pat darėme laiko juostą, kurioje buvo sužymėti globalūs pasaulio įvykiai, Visagino įvykiai ir jų asmeniniai įvykiai.
Vėliau nagrinėjome tą dėlionę ir žiūrėjome, kas, kur, kada vyko. Besigilindami į atskirų žmonių pastebėjimus, visa tai lyginome su oficialiais šaltiniais. Šis žaidimas padarė didžiulę slinktį žmonių galvose. Įdomu ir tai, kad kai kurie pasitraukę žmonės po kurio laiko grįžo ir liko iki dabar.
– Kodėl kai kurie žmonės pasitraukė iš šio projekto?
– Vieni dėl laiko stokos, kiti – dėl atstumo. Viena mergina visaginietė, pavyzdžiui, net iš Klaipėdos važinėjo, bet jai tapo per sudėtinga. Kai kas per tą laiką susirado darbą, nors iš pradžių buvo laisvi.
Pastaruoju metu mes savaitę praleidžiame Vilniuje, penkias dienas Visagine. Gyvenome labai simbolinių pavadinimų vietose – viešbutyje „Idilė“, dabar – šešių vietų hostelyje „Šeši partizanai“. Natūralu, masiškai žmonės nenori tokiame projekte dalyvauti. Aš ir apie save pagalvojau: ar drąsiai lipčiau į sceną? Aišku, kad tai baisu. Ne visi gali būti prieš žiūrovus, bet tie, kurie liko projekte – tikrai gali.
Vien dėl to atkrito kai kurie mums svarbūs „aktoriai“. Po interviu su pirmaisiais šio miesto statytojais mes supratome, kad pirmąją Visagino kartą atskleisime kitomis teatro priemonėmis, medijų pagalba. – Tie patys žmonės elektrinę statė, dabar tie patys turi ją „sugriauti“. Kokie procesas vyksta šių žmonių sąmonėje?
– Kalbant apie trečiąją kartą, apie tuos žmones, kurie užaugo ir susiformavo Visagine, pastebėjome, kokius jie dalykus akcentuoja: vieni prisimena nuolat vykdytus sirenų testus, įvairius apmokymus mokyklose.
Keletas sutiktų žmonių mums pasakojo apie vaikystės sapnus, susijusius su avarija elektrinėje – sprogimą, evakuaciją. Iškart kyla Černobylio vaizdiniai, kuriuos kiekvienas žino iš įvairių šaltinių. Bet yra ir tokių, kurie pasakojo, kad nieko ypatinga nebuvo. Jų požiūris labiau pragmatiškas.
– Ar visaginiečiai myli Lietuvą?
– Mums kalbantis su miesto statytojais (vyriausios kartos visaginiečiais), daugelis sakė, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jie jokio skirtumo nepajautė.
Man atrodo, jie nejaučia ypatingos meilės, bet nejaučia ir priešiškumo. Kaip ir sakiau, jie gyveno muilo burbule, kurio sienelė po truputį plonėja, gal jau tuoj ir jos nebeliks.
Jei kalbėtume apie visaginiečius apskritai, tai dauguma jų Lietuvą laiko jei ne savo tėvyne, tai tikrai savo šalimi. O kas yra ta meilė savo šaliai? Tai – ir meilė miškui, ir gatvei, kurioje gyveni, ir bendruomenei, kurioje esi.
Šia prasme visaginiečiai tikrai turi ką mylėti, nes bendruomeniškumo jausmas mieste – labai stiprus.
Kitas dalykas – meilė šaliai kaip bendrai susikurtai sistemai, kurioje jautiesi saugus, galintis kurti, keisti. Ar mes gyvename šalyje, kurioje žmonės gali taip jaustis? Man atrodo, kad ne – dauguma žmonių taip nesijaučia. Ir čia kalbu ne tik apie visaginiečius, nors visaginiečiams tai – labai aktualu. Apie tai mes kalbėsime „Žalioje pievelėje“.
– Kas yra „Žalia pievelė“?
– Tai yra terminas, kuris apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvų kurą elektrinės vietoje neliks nieko – tik žalia pievelė.
Mus šis terminas užkabino ne dėl funkcijos: tai gali simbolizuoti naujus dalykus, tai, kas atsiranda, kai nelieka pramoninių dalykų, arba tai, kas lieka, kai nieko nebelieka.
Urbanistikoje yra du terminai: „žalias laukas“, kai kalbama apie nepaliestas teritorijas, apie gamtos lopinėlius arba apie tas vietas, kuriose ratas apsisuka, nušluojama pramonė ir grįžta natūrali gamta.
Kitas terminas – „rudas laukas“. Tai tos vietos, kuriose buvo pramonė, ji nustojo veikti, bet iki galo jos pėdsakai nepanaikinti. Dabar aiškėja, kad elektrinės vietoje vis dėlto bus „rudas laukas“.
Mat jau dabar pasigirsta nuomonių, kad staigus reaktoriaus išmontavimas neįmanomas, nes jame – per didelis radiacijos kiekis, ir po kurio laiko reikės uždėti ant jo sarkofagą ir laikyti jį mažiausiai penkiasdešimt metų, kol sumažės radiacijos kiekis, kol ten galės bent robotai įlįsti, nes dabar, sako, net robotai sugestų. Nors gal tai mitas?
– Nesunku pastebėti, kad Visaginui kultūra ypač svarbi. Ar taip yra dėl to, kad kažkada į šį miestą iš Rusijos atvyko daug išsilavinusių žmonių, ar tai gelbėjimosi ratas? Kai miestas dar tik buvo statomas, į Vilnių, į spektaklius, iš Visagino atvykdavo po dešimt autobusų. Neįtikėtina!
– Nuo pat kūrimosi pradžios šiame mieste kultūra buvo svarbi. Manau, išsilavinusiems žmonėms tiesiog reikia kultūros. Dabar tai tapo tiesiog tradicija. Po pamokų dauguma vaikų lanko būtent meno būrelius.
– Iš pradžių visaginiečiai grybavo savo kiemuose. Pirmieji šio miesto statytojai teigia dažnai sutikdavę elnių, vilkų... Balkonuose straksėjo voverės, suko lizdus dideli paukščiai...
– Ir dabar Visagine nuo kiekvieno namo iki miško – daugiausia septynios minutės kelio. Tai yra prabanga: būti urbanistinėje erdvėje ir čia pat džiaugtis gamta!
Visagino utopija šiek tiek įgyvendinta. Nors Visaginas sukurtas pagal Sovietų statybos kombinatų standartus, bet, paradoksalu, architektūriškai jautriai suprojektuotas.
Nors jame naudojamas tas pats „lego“ konstruktoriaus principas, bet paliktos rekreacinės erdvės, vaikų žaidimo aikštelės... Jame yra tiek grožio, kiek tik jo galima sukurti naudojant tokias „nuobodžias“ konstrukcijas. Kokia puiki cerkvė iš raudonų plytų! Arba sujungimai, arkos tarp daugiabučių. Tos raudonos plytos – lyg torto papuošimai. Jos – viso miesto akcentai.
– Teko skaityti apie ypatingą visaginiečių meilę gamtai. Jie raudonomis plytomis atskiria žalias pieveles, o jose augančias pušis prižiūri, pavasarį sausas šakeles nugeni. Rodos, gamtos aplink užtenka, bet tuo pačiu ją labai brangina, puoselėja.
– Kaip man pasakojo pirmas vyriausiasis miesto architektas, pirmasis Visagino projektas (tiesa, taip ir likęs popieriuje) buvo tik trys namai, lyg gyvatės.
Įsivaizduokite, kokio ilgio turėjo būti tie namai, kad juose tilptų 30 tūkstančių žmonių. Jiems buvo svarbus perimetras, jie siekė kuo mažiau miško iškirsti. Statant urbanistinį milžiną simbiozė su gamta tikrai išlaikyta. Tai ypač jaučiasi pavasarį, vasarą, kai viskas žydi.
– Kiek visaginiečiams svarbus naujasis spektaklis?
– Aišku, dabar didžiausias dėmesys sutelktas į mūsų „aktorius“. Jų bus dešimt: devyni visaginiečiai ir viena britė, nuo 1997-ųjų – Jungtinių tautų konsultantė. Ji Lietuvai atstovavo uždarant elektrinę. Ji daug keliauja po užsienį.
Spektaklyje skambės trys kalbos: lietuvių, rusų, anglų. Matau, kaip keičiasi šie žmonės, jiems tapo svarbu tai, ką sako, už ką atsako. Kinta jų požiūris net ir į elektrinės uždarymo situaciją. Kituose miestuose daugelis galvoja, kad tos elektrinės jau apskritai nėra. O ten dar dirba du tūkstančiai žmonių, ir elektrinė dar dvidešimt metų veiks.
– Kas kūrybos metu buvo kitaip nei įsivaizdavote?
– Atominė energetika – įdomus dalykas vien dėl to, kad ją žmogus sukūrė. Visada įdomu papulti ten, kur nėra lengva. Visaginas – lyg žvėriukas, lyg koks tigras, kurį gali glostyti, bet jis netikėtai gali įkąsti.
Manau, mes pataikėme į dešimtuką tarptautiniame kontekste. Bendraujame su britų mokslininkais iš Sasekso ir Braitono universitetų, kurie tiria monoindustrines bendruomenes, susijusias būtent su atomine energetika.
Jų duomenimis, per ateinančius dešimt metų penkiasdešimt procentų visų Europos atominių elektrinių turi būti uždaryta. Dabar yra tas laikas, kai jos baigia savo darbo ciklą.
Aišku, įdomu, kaip kitos šalis su tuo tvarkysis. Neteko girdėti, kad kas apie tai kurtų spektaklius, išskyrus kubiečius. Tai irgi buvo utopinis projektas, kurtas kartu su Sovietų sąjunga.
Vienoje įlankoje turėjo išdygti dešimties reaktorių elektrinė. Iškasė pamatus, pradėjo viską formuoti, bet Sovietų sąjunga griuvo, ir tas projektas nutrūko. Atsirado kubiečių, kurie tai nori užfiksuoti, kuria dokumentinį teatrą. Būtų įdomu su jais pasikeisti teatrine patirtimi.
