Panevėžyje jau kurį laiką iš tiesų galima pamatyti plakatų, kviečiančių į J.Miltinio dramos teatro spektaklius. Atidesni panevėžiečiai pastebėjo, kad plakatuose yra ir tokie žodžiai: „Teatrinis projektas RUSSIA TODAY, skirtas Rusijos revoliucijų šimtmečiui“.
Šiuos žodžius galima išvysti plakatuose, kviečiančiuose į kelis J.Miltinio teatro spektaklius: „Mergaitės svajonė“, „Siena“, „Karas dar neprasidėjo“.
Projekto „Russia Today“ sumanytojas ir „Mergaitės svajonės“ režisierius Linas Marijus Zaikauskas teigė, kad idėja kilo iš paprastos ir, galbūt, keistos minties.
„2017-ieji – jubiliejiniai Rusijos revoliucijos metai, lygiai šimtmetis, – teigė L.M.Zaikauskas. – Besidomėdamas teatru pamačiau, jog įvairūs pasaulio teatrai bando šį jubiliejų vienaip ar kitaip paminėti.
Vienas teatras Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, stato Maksimą Gorkį. Taip ir man kilo idėja – kodėl mums nepabandžius pažymėti tokį keistą jubiliejų?
Tuo labiau, jog dabar visi itin stebim naujienas ir tai, kas vyksta mūsų kaimyninėje Rusijoje.
Ilgą laiką buvę okupuoti šios gigantės, šiandien galim pasidžiaugti, kad jau dvidešimt septyneri metai (ketvirtis amžiaus!), kaip esam laisvi, tačiau nenustojam žvalgytis, o ir teisingai, į pasaulio naujienas, kurios praneša apie esamą situaciją.“
Paklaustas, kaip atsirado idėja spektaklių ciklą pavadinti būtent „Russia Today“, režisierius atsakė: „Vėlgi būdamas užsienyje atsitiktinai įsijungiau vieną televizijos programos kanalų ir jo pavadinimas buvo „Russia Today“.
Ši televizija pasirodė labai „putiniška“, tiesiog propagandinis kanalas, kuris žiūrovams bando nušviesti Rusiją pačiomis šviesiausiomis spalvomis. Neva Rusija – tiesiog nepaprasta šalis, ideali valstybė. Gerai žinodamas šią šalį, nes daug metų ten dirbau ir gyvenau, žinau, kas iš tiesų joje vyksta.
Taigi pažinodamas daug šiuolaikinių rusų dramaturgų, jaunų ir vyresnių, pagalvojau, kad būtų puiku atsispirti nuo jų kūrybos ir pažvelgti į jų šalį per jų pačių perspektyvą. Su trupučiu ironijos šių pjesių pastatymus norėjau pavadinti būtent matyto kanalo pavadinimu.“
L.M.Zaikauskas režisavo vieną šio projekto spektaklių „Mergaitės svajonė“ pagal Juroslavos Pulinovič pjesę. Šis spektaklis buvo parodytas Panevėžio apylinkės teismo 301 posėdžių salėje.
„Apie ką mąstai, kai esi šešiolikos? Kokie tavo prioritetai? O pomėgiai? Klausaisi muzikos ir vaikštai į kino teatrus?
Natašai šešiolika. Ji mąsto daug. Trūkinėjančiais dialogais su pačia savimi. Nes dialogą su pasauliu jai užmegzti sunku. Nes jos motiną mirtinai sumušė suteneris Vadikas, o daugiau artimųjų nėra. Nieko nėra. Gal tik svajonė. Natašos svajonė, kuri galbūt ir galėtų tapti realybe. Tik ar svajonės pildosi?
„Mergaitės svajonė“ pagal J.Pulinovič pjesę – monospektaklis, nukeliantis į dažnam žiūrovui nemalonią situaciją. Į aplinką, prieš kurią norėtųsi užsimerkti, tačiau esi priverstas joje nors trumpam apsilankyti ir susipažinti su nepatogiąja gyvenimo puse“, – taip šį spektaklį pristatė kūrėjai.
Komediją „Siena“ režisavo Andrejus Dežonovas. Spektaklis pastatytas pagal Seppo Kantervo pjesę. Apie ką gi ši komedija?
„Šiandien gyvųjų tarpe nebėra nei Josifo Stalino, nei Adolfo Hitlerio. Šiandien gyvename demokratiškoje respublikoje, kur visi turi teisę balsuoti ir išreikšti savo nuomonę. Tik ar viskas jau taip kardinaliai pasikeitė? Ar mes tikrai nebesame kažkieno marionetės? Ar mūsų balsas visada būna išgirstas? Tai klausimai, kurie nuolat turėtų žadinti kiekvieno mūsų sąmoningumą, pilietiškumą bei suvokimą apie esamą politinę padėtį.
A.Dežonovo režisuotas spektaklis – tai šaržuota absurdo komedija pagal S.Kantervo pjesę. Jos pagrindiniai veikėjai – Adolfas, Josifas ir Klara, Karlo Markso vaikaitė. Du II pasaulinio karo nacijų vadai kalbasi slaptame Stalino bunkeryje. Tai ne pasaulio viršūnių susitikimas. Ne. Šioje pjesėje Hitleris, nors jau turėtų būti miręs, yra slapta pagrobtas Josifo ir laikomas įkaitu, kad atsakytų į visus rūpimus klausimus. Na o tada, draugas Stalinas galėtų dar stipriau didinti savo įtaką pasaulyje ir, kaip pats įsivaizduoja, būti jo valdovu.
Garbės ir didybės troškimas, nesiskaitymas su žmonėmis, viską, o visų pirma savo tautą, naikinantis tironiškumas. Štai apie ką kalba pjesė. Tikslui pasiekti galimos visos priemonės. Kai pasaulis tampa priešu net sau pačiam, kas tada gali išgelbėti?
Spektaklis „Siena“ nukelia į iš pirmo žvilgsnio juokingą ir nerimtą situaciją, į erdvę, kuri verčia susimąstyti, o kas būtų, jeigu būtų? Atsakymą žiūrovas ras šmaikščiuose, ironiškuose, absurdiškuose dialoguose. Tačiau, ką pasirinkti: priimti kuriamas fikcines situacijas ir jose dalyvauti pritariant, o gal radikaliai priešintis? Patikėti tuo, kas vyksta scenoje, ar likti kritišku ir viską stebėti iš šono? Įmanoma viskas – svarbu nelikti abejingam“, – „Sieną“ pristatė kūrėjai. Apie ką gi trečiasis spektaklis „Karas dar neprasidėjo“? Tai pagal šiuolaikinės rusų dramaturgijos atstovo Michailo Durnenkovo pjesę režisieriaus Tomaszo Leszczynski pastatytas scenos kūrinys, kuriame, pasak kūrėjų, „pinasi absurdo motyvai, kasdienės rutinos momentai, slaptos svajonės, žmogaus pasirinkimų ir jo prigimties temos, viskas kartu sukasi gyvenimo pasirinkimų karuselėje, tačiau vis neprarandant vilties iki paskutinės akimirkos.“
„M.Durnenkovo pjesėje „Karas dar neprasidėjo“ – aprašomos spalvingos, drąsios, absurdiškos, šizofreniškos ir kartu itin jautrios istorijos žmonių, kurie mums primena ne ką kitą, o tik… pačius save.
Kas mus daro ypatingais? Kodėl vieni ar kiti sutikti žmonės palieka žymes po savęs? Kokias žymes mes paliekame kituose? Diena iš dienos einame savo gyvenimo keliais, pavargstam, tada susigūžę skęstam, bet vėl iš kažkur randam jėgų vis kilti aukštyn į savo svajonių ir tikslų kalną.
Taip ir pjesės veikėjai, kurie vis kitokie, tačiau kamuojami tų pačių gyvenimiškų klausimų ir problemų, džiaugsmų ir vilčių. Jie nenustoja tikėti: „Juk mudu susitikom, ir tu žinai, kad tai – ne atsitiktinumas. Viskas aplink – atsitiktinai, savaime, bet kaip, o mudviejų susitikimas – ne. Jis visam gyvenimui. Žmonės – tarsi kartoniniai dėlionės gabalai – nesutampa, bet jie labai nori ir laužo save, suprask, šitaip bet kokias dvi dalis galima sujungti per prievartą, bet juk visi jaučia, kad vienintelė pora – tik viena!“
Spektaklis, regis, yra tiesiog be ribų. Nežinia, kur jis tiksliai prasideda, o kur baigiasi. Kas pagrindinis personažas, o kas antagonistas. Drąsūs režisieriaus T.Leszczyńskio bandymai Juozo Miltinio dramos teatre kuria atvirą erdvę ir laisvą aplinką tiek žiūrovams tiek aktoriams. Improvizacija – jungia visus esančius salėje. Kas pjesėje svarbiausia – galima išsiaiškinti tik pamačius savo akimis“, – teigiama spektaklio anonse.
Spektaklių cikle „Russia Today“ numatomi ir dar keli pastatymai. Vienas jų – „Solo vienišai širdžiai“ pagal A.Vasiljevo pjesę. Jį planuojama realizuoti neįprastoje aplinkoje – tikrame restorane.
