Lietuvis šešiuose spektakliuose įkūnijo kamuojamą meilės neturtingą dailininką Konradą, o dabar su visu tarptautiniu operos ansambliu, jo dirigentu Francois Xavier'u Roth'u ir istorinių instrumentų orkestru „Les Siecles“ įrašinėja operą naujojoje Paryžiaus filharmonijoje.
Darbas netrukdė pramogauti
„Fantastiška sezono pabaiga!“ - džiaugėsi Edgaras, praleidęs Paryžiuje du mėnesius, čia atšventęs ir savo 42-ąjį gimtadienį. Spektaklių maratonas nesutrukdė jam lankytis Paryžiaus galerijose ir muziejuose, susipažinti ir pabendrauti su būriu žmonių.
„Nuo vaikšiojimo po Paryžių pritryniau pėdas iki kraujo. Be to, galėjau ir iš savo buto iki valios gėrėtis nuostabia miesto panorama“, - pasakojo dainininkas.
Bičiuliai ir gerbėjai iš Lietuvos, Vokietijos, Austrijos, Jungtinės Karalystės vyko solisto aplankyti ir pasiklausyti į Paryžių.
Negirdėta C.Saint-Saenso opera kėlė didelį publikos susidomėjimą. Nedaug kas žino, kad šis prancūzų kompozitorius parašė net dvylika operų – ne tik „Samsoną ir Dalilą“. Ir Edgarui teko garbė prisiliesti prie dviejų retųjų.
Prakirto muzikantui kaktą
„Konradas „Sidabriniame varpelyje“ - turbūt didžiausias mano vaidmuo. Beveik tris valandas nenulipdamas nuo scenos intensyviai, forte dainavau ir vaidinau haliucinacijų apimtą, paklaikusį menininką.
Mėčiau, trankiau įvairius daiktus, net stalą! Per vieną repeticiją scenografas neperspėjęs pakeitė kėdę lengvesne, tad netyčia pastvėriau ją kartu su paltu, kuriuo turėjau vaikyti dvasias, ir nubloškiau į orkestro duobę. Ji prakirto violončelininkui kaktą“, - atskleidė dainininkas.
Laimė, kad trauma nebuvo stipri, niekieno instrumentai nenukentėjo, ir incidentą pavyko nesunkiai užglaistyti šampanu. Tačiau artistams išliko nesaugumo pojūtis, - juk po sceną nuolat skraidė daiktai, o apsauginio tinklo nebuvo.
„Opera – rizikingas menas“, - juokavo Edgaras. Bet jis iš tikrųjų tai patyrė jau ne kartą. Paskutinį sykį šiurpaus įvykio liudininku solistas tapo pernai, dainuodamas taip pat prancūziškoje operoje Versalio karališkajame teatre. Tąkart jo partnerę – sopraną Veronique Gens – scenoje ištiko priepuolis, ir ji pati vos nenugarmėjo į orkestro duobę, sudainavusi „Aš mirštu!“.
Faustas vis neatstoja
Nervingą „Sidabrinio varpelio“ inscenizaciją kritikai sutiko prieštaringai. Ir jie turėjo priekaištų ne tik režisieriui Guillaume'ui Vincent'ui, perkėlusiam mistišką veikalą į mūsų dienas, bet ir atlikėjams, netgi muzikos autoriui, - juk tai pirmoji jauno C.Saint-Saenso opera.
Kad ir kaip būtų, E.Montvidui šis debiutas „uždirbo“ viliojantį pasiūlymą padainuoti pagrindinę partiją H.Berliozo „Fausto pasmerkime“ L.van Beethoveno festivalyje Bonoje.
„Mano repertuare bus visa virtinė faustiškų vaidmenų!“ - iš anksto džiaugėsi tenoras. Mat „Sidabrinio varpelio“ siužetas ir herojai primena prancūziškų operų - Ch.Gounod „Fausto“ ir J.Offenbacho „Hoffmanno pasakų“, kuriose jis dainuoja. Visų libretus parašė tie patys autoriai.
„Sidabriniame varpelyje“ Konradą, kaip Faustą, suvilioja paslaptingas ponas klastingu varpeliu, kuris užpila turtais, bet atima nekaltųjų gyvybes.
Įdomu, kad ši opera paskutinį kartą buvo atlikta tik 1914 metais, o jos albumas, kuriame įsiamžins E.Montvidas, bus apskritai pirmasis.
Prancūziškų operų pionierius
„Nelengva, kai nėra į ką atsiremti, būti pionieriams“, - pripažino dainininkas.
Vis dėlto jis jau tapo kone retų prancūziškų operų ekspertu. Mat Prancūzų romantinės muzikos fondas „Palazzetto Bru Zane“ nuolat kviečia lietuvį į savo projektus. „Sidabrinio varpelio“ spektakliai – vienas tokių projektų. Jie buvo pristatomi Paryžiuje šio fondo festivalio rėmuose.
„Palazzetto Bru Zane“ prikelia naujam gyvenimui pamirštas romantines prancūzų operas, inicijuoja ne tik jų atlikimą, bet ir įrašų leidybą. Susidarė jau nemenka tokių albumų serija. Tai
knygos formato leidiniai, kuriuose galima rasti ir operų libretus, jų vertimus bei išsamius aprašymus. Šiuos leidinius galima užsisakyti internete, rasti įrašų parduotuvėse Prancūzijoje ir Belgijoje.
E.Montvidas įsiamžino jau šešiose šios serijos operose. Kritikai gyrė lietuvį už A.Bruneau Requiem įrašą su Belgijos operos teatro „La Monnaie“ orkestru. Plačiai aptarinėti ir C.Saint-Saenso operos „Barbarai“, įrašytos su Sent Etjeno kolektyvais, bei F.Davido operos „Herculanum“, įamžintos su Briuselio filharmonijos orkestru, albumai. E.Montvidas – vienas jų solistų.
Edgaras įdainavo ir B.Godard'o operos „Dante“ tenoro partiją su Bavarijos radijo kolektyvais, E.Lalo operos „La Jacquerie“ tenoro partiją su Prancūzijos radijo simfoniniu orkestru. Kitą sezoną jo laukia Ch.Gounod operos „Le Tribut de Zamora“ įrašai su Miuncheno radijo orkestru.
Pilasi viliojantys pasiūlymai
Yra ir daugiau puikių naujienų. Rudenį E.Montvidas koncertuos Romoje su tarptautiniu solistų ansambliu ir Antonio Pappano diriguojamu „Santa Ceccillia“ akademijos simfoniniu orkestru. Muzikantai atliks K.Szymanowskio operą „Karalius Rogeris“.
Vėliau Edgaras debiutuos retai atliekamoje S.Barberio operoje „Vanessa“ Glaindborno festivalyje. Tiesa, dėl šios premjeros neišgirsime tenoro Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Idomenėjo“ premjeroje.
Neseniai solistas sulaukė pasiūlymo iš dar vienos batutos įžymybės Johno Elioto Gardinerio dalyvauti G.Verdi Requiem europinėje turnė.
Lietuvoje E.Montvidą tradiciškai išgirsime Pažaislio festivalio uždaryme ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncerte.
