Tai įmanoma, nes kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson pirmą kartą istorijoje sudarė sąlygas kultūrinio išsilavinimo neturintiems žmonėms, kurie yra vadovavę bent penkerius metus „įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“, tapti svarbiausių kultūros įstaigų vadovais.
Tiesa, reikėtų turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą.
Nė vienam kultūros ministrui nebuvo šovusi tokia radikali idėja. L.Ruokytei-Jonsson gal galėtų prilygti tik Š.Birutis, kuris per Seimo „darbiečius“ nesėkmingai bandė įdiegti nuostatą, jog Lietuvos kultūros tarybos pirmininkui pakaktų bendrosios vadybinės administravimo patirties, o ne kultūros administravimo įgūdžių.
L.Ruokytė-Jonsson pastarąjį sprendimą priėmė pati, nepasitarusi nei su Kultūros ministerijos kolegija, nei su Lietuvos kultūros ir meno taryba ar Lietuvos kultūros taryba.
Gal šis revoliucingas ministrės žingsnis yra Vyriausybės programos, patvirtintos Seimo nutarimu, vykdymas? Lyg ir ne.
Prisimenant ankstesnio LNOBT vadovo G.Kėvišo atleidimo scenarijų, kai specialiai jam buvo kurpiamos įstatymų pataisos, tikėtina, kad ir konkurso į teatro vadovus sąlygos Kultūros ministerijoje buvo parengtos konkrečiam asmeniui – pavyzdžiui, dabartiniam laikinajam vadovui, kultūros pasaulyje niekam nežinomam finansų vadybininkui.
Beje, šis konkursas gali įkvėpti ir kitus ministrus sekti L.Ruokytės-Jonsson pavyzdžiu skiriant svarbių institucijų direktoriais žmones, menkai nutuokiančius apie sritį, kuriai jie vadovaus.
Bet gal būtent tai ir yra vadinamosios profesionalų Vyriausybės receptas: kuo menkiau reikaluose susigaudantis pavaldinys, tuo protingesnis atrodo ministras.
