Metafizinis prancūzų menininko Boriso Gibé spektaklis bus pristatomas rugsėjo 5–10 dienomis „Menų spaustuvėje“ karaliausiančiame šiuolaikinio cirko festivalyje. Kad žiūrovai gali tikėtis realybės ribas peržengiančių pojūčių, matyti jau ambicingo užmojo, kurio kiti meno profesionalai nedrįso imtis, – vertikalios arenos.
„L‘Absolu“ scena – net 12 metrų aukščio metalinė, skardinę primenanti palapinė „Silo“, kurioje žiūrovų eilė kyla aukštyn spirale per keturis aukštus ir taip leidžia dramatišką veikėjo kovą su savimi stebėti iš viršaus.
Apie spektaklį, išlietą iš fizinio teatro, akrobatikos, choreografijos, poezijos, filosofijos elementų, plačiau pasakojo jo autorius ir atlikėjas B.Gibé.
- Jūsų spektaklis vadinamas vienu laukiamiausių šiemečiame festivalyje. Kuo jis ypatingas?
- Į „Naujojo cirko savaitgalį“ atvyksime jau trečią kartą, šįsyk – su spektakliu „L‘Absolu“. Tai – tiesiogine žodžio prasme svaigulį keliantis spektaklis. Visų pirma, dėl netradicinės scenos – metalinė arena „Silo“ yra vertikali, sukurta kaip spiralė, kurioje žiūrovų kėdės išdėstytos per keturis aukštus palei kraštą ir suteikia įspūdį lyg žiūrėtum iš balkono ir kartu į tuštumą.
Žvelgti žemyn iš kokių 9 metrų į tamsą, bedugnę jau yra neįprasta praktika, kuri žiūrovams suteikia nepaprastai stiprių pojūčių. Juos stengiamės sukurti ir optinėmis iliuzijomis, scenografija, aukštyn-žemyn žaisme, kryčiais, vizualumą derindami su plastiškumu, pasitelkdami net absurdo, burleskos elementus.
Skirtingas stichijas – vandenį, ugnį, įvairias materijas apjungiame perteikdami tai kaip vienį, naikindami ir erdvės iliuziją. Todėl spektaklis ir vadinasi „L‘Absolu“ („Vienis“). Jis skirtas žiūrovams nuo 10 metų. Tikrai nebūtina perskaityti daug knygų, kad suprastum, apie ką jis, – čia pojūčiai ir įspūdis svarbesni nei protas, intelektualumas.
- Kodėl spektakliui pasirinkote akistatą su savimi?
- Žvelgdamas į tuštumą žmogus pajunta, kad dar yra gyvas, pajunta save patį, ir tai savotiškai sukrečia. Į save paprastai žiūrima narciziškai, o pajutus ribą tarp čia ir „kažkur“, nebūties dvelksmą, iš naujo įvertini buvimą čia ir dabar. Kaukės, kurią esant žinai pats vienas, nukritimas išties gali būti savotiškas šokas.
Mano vaidmuo spektaklyje – kaip kamikadzės, kovojančio su savimi pačiu. Žaidžiant veidrodžiu, šviesos efektais atsiskleidžia individo šviesiosios ir tamsiosios pusių įtampa.
Čia išties daug šviesos ir tamsos, jų kaitos, bet tikrai nėra baimės – spektaklis labiau padrąsinantis, raginantis nepasiduoti, galų gale pyktis gali būti ir į priekį varanti jėga.
- Teko išgirsti tokią repliką: „Šio spektaklio laukiu labiau nei savo vestuvių“. O kokios buvo pirmosios žiūrovų reakcijos?
- Tai išties nuostabus komentaras! Šiuo spektakliu siekiu sukelti žiūrovui atitolimo nuo savęs įspūdį, aukštesnės jėgos pojūtį – leisti pajusti kažką, ko neįmanoma išmokti ir sužinoti čia ir dabar. Tai gana intymi patirtis, sutelkta į vidinį „aš“, kiekvienam žiūrovui sukelianti skirtingų jausmų antplūdį.
- Kaip žiūrovai reaguoja į spektaklius skirtingose šalyse?
- Prancūzijoje publika išprususi, mėgsta stebėti teatro, muzikos pasaulio įvykius, vertinti pagal ankstesnes patirtis, lyginti lūkesčius su rezultatais.
Užsienyje žmonės neretai nežino tavo ligtolinio kelio ir neklijuoja etikečių, į kūrybą žvelgia atviriau ir šilčiau. Maloniausia girdėti tai, kad visi galiausiai sako, jog tai – kažkas, ko jie niekada nematė, sunkiai apibūdinama jausmų lavina.
- Ar esate tikintis?
- Ne. Tikiu tuo, ką darau, o menas ir kūrėjas man yra tikėjimo sinonimai. Aš dalinuosi poetišku, menišku pojūčiu be jokių užuominų į kokį nors tikėjimą.
- Kodėl pasirinkote kurti netradicinį cirką?
- Aš mokiausi cirko mokykloje ir esu prisirišęs prie jo vertybių. Tik tradicinis cirkas sutelktas į meistriškumo demonstravimą, o šiuolaikinis cirkas yra labiau poezija, teatras. Man tai arčiau širdies.
- Cirko artistas paprastai pavadinamas klajokliu. O koks jūsų gyvenimo būdas?
- Penkiolika metų gyvenau „sunkvežimyje“. Dabar gyvenu „ant žemės“ – pastaruosius dešimt metų nesu dirbęs tradicinėje cirko arenoje, tik teatruose. Keliaujantis cirkas, deja, miršta, o noras leistis į kelią – ne.
- Kas jus įkvepia kurti, suteikia naujų idėjų?
- Nežinau ar kūryba – sąmoningas procesas, ar gali numatyti konkretų idėjų šaltinį. Kalbant apie spektaklį „L‘Absolu“, naktį pabudau ir nebegalėjau užmigti – turėjau užrašyti mintis.
Pavyzdžiui, „Silo“ arenos idėja kilo dar prieš 2008-uosius, kaip apsėdimas. Tris kartus mėginau sukurti tokią sceną, nes tai – sudėtingas dalykas dėl įvarių saugumo reikalavimų. Norėjau, kad arenoje būtų 300 kušečių, o žiūrovai galėtų stebėti spektaklį atsigulę nišose prie pat jos krašto, bet kaskart išgirsdavau siūlymą ieškoti kito varianto, nes tai nėra saugu.
Taip pat brandinau anatominio teatro idėją, kai tampama lyg medicinos studentais, stebinčiais kažkokį eksperimentą.
Apskritai mane įkvepia Andrejaus Tarkovskio filmai, komiksų kūrėjo Marco-Antoine‘o Mathieu, italų režisieriaus Romeo Castellucci kūryba, žinoma, Franzas Kafka, Samuelis Beketas.
- Ar vertinate Holivudo produkciją?
- Tikrai taip. Man labai patinka „Betmenas“. Kai žiūrėjau paskutinį filmą, kuriame Betmenas neria žemyn į tamsą, apstulbęs juokavau, kad tai – mano spektaklio įžanga. Nuostabu, kad tokie motyvai yra universalūs ir paveikūs. Dar nuostabiau tai, kad tais pačiais štrichais kuriame skirtingas asmenybes ir randame savąją tapatybę.
- Ar esate pasirengęs neigiamam spektaklio įvertinimui?
- Taip, tai būtų visai įdomu. Nesiekiame kažkam pataikauti, atitikti kažkokius reikalavimus, - laukiame ne garsių aplodismentų, bet norime sujaudinti žiūrovą.
Žinoma, svarbu ir tai, kad žiūrovas susitikimui būtų pasirengęs. Pavyzdžiui, mano bičiulis, trapecijos menininkas, neištvėrė spektaklio – išėjo, sakė, kad pamatė savo košmarą – kritimą bedugnėn į kažkokią gličią masę. Jis dar pajuokavo, kad iki tol niekada gyvenime nejautė aukščio baimės, - tai buvo pirmas kartas.
Spektaklis „L‘Absolu“ Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) bus rodomas
rugsėjo 5 – 8 d. 20 val., rugsėjo 9 d. 20.30 val.
