Lietuvos ir Kinijos kultūriniai ryšiai jau gerą dešimtmetį tvirtėja, o pastaraisiais metais tiesiog klesti, - kinai vis kviečiasi gastrolėms į savo šalį mūsų teatro trupes bei muzikos kolektyvus. Tačiau taip giliai nerti į kinų kultūrą, kaip R.Motiekaičiui, turbūt dar neteko nė vienam lietuvių muzikui.
Kompozitorius su kolegomis iš visų Rytų Europos šalių ištisą mėnesį keliavo po Kiniją susipažindamas su tenykštėmis muzikos tradicijomis, instrumentais ir atlikėjais, o po kelionės parašė du solidžius kūrinius kinų kolektyvų pasirodymui kultūros festivalyje Pekine. Jis įvyks šį spalį.
“Kelionė buvo sunki: kiekvieną dieną laukdavo daugybė renginių, oficialūs pietūs ir beveik nelikdavo laiko sau ir individualiems pasivaikščiojimams”, - neslėpė 41 metų kompozitorius R.Motiekaitis.
- Užtat sužinojote kažką naujo?
- Daugybę dalykų, nors jau seniai domiuosi Rytų Azijos muzika. Tik aš dėstau senąją, o dabar galėjau išgirsti ir pamatyti, kaip kinai muzikuoja šiandien, kaip kuria iš tradicinių savo instrumentų vakarietiško tipo orkestrus.
Argi neįdomu išgirsti, kaip toks kolektyvas šlovina derlių nuimančią laimingą liaudį?
Žinoma, kiniškiems instrumentams galima kurti ir visiškai kitokią, tikrai įdomią muziką. Kinai mums aprodė viską.
Kelionėje klausėmės ir nuostabios klasikinės kinų muzikos, atliekamos autentiškų senovinių orkestrų. Jie puoselėja savus muzikos žanrus, juose taip pat groja profesionalai. Kinų liaudies, kaimo muzika yra dar kitokia, atliekama kita maniera.
Kai paklausėme kelionės rengėjų, ko jie tikisi iš mūsų, pasakė: “Rašykite, ką norite”. Taigi taip ir padariau rašydamas du užsakytus kūrinius - Uždrausto miesto kameriniam orkestrui bei vakarietiško tipo tradiciniam.
- Kuo tenykščiai orkestrai vakarietiški, jei jų instrumentai kiniški?
- Savo dydžiu, be to, jie papildomi vakarietiškomis violončelėmis ir kontrabosu, nes kinai beveik neturi žemo skambesio instrumentų.
Istorinėje Kinijoje tokių orkestrų nebuvo – tai XX amžiaus reiškinys. Tačiau skamba jie kitaip nei vakarietiški, nes turi savitus styginius, medinius pučiamuosius, labai daug gnaibomųjų instrumentų.
- Ar anksčiau kūryboje naudojote kiniškus instrumentus?
- Niekada. Spėju, kad būsiu pirmasis tai išbandęs lietuvių kompozitorius. Kinai surengė mums meistriškumo kursus, kuriuose pristatė visų instrumentų galimybes. Galėjome patys pasirinkti, kuriems rašyti.
Spalio mėnesį dalyvausime ir savo kūrinių premjerose Pekine. Jei susiklostytų palankios aplinkybės, galėtume tas premjeras išgirsti ir Lietuvoje. Kinai labai nori propaguoti šią muziką.
Siūliau ir “Gaidos” festivaliui pasikviesti Uždrausto miesto kamerinį orkestrą. Tai labai profesionalus, puikių muzikantų kolektyvas, grojantis kiniškais instrumentais modernią - ne socrealistinę - muziką.
Kiniškiems instrumentams galima sukurti įdomiausių dalykų. Tikiuosi, kad pirmasis mano prisilietimas prie jų nebus paskutinis.
Išsaugojo per 1000 tradicinių instrumentų
Muzikai visada teko itin reikšmingas vaidmuo Kinijos visuomenės raidoje. Jau senų senovėje kinai buvo sukūrę mokslą apie muzikos galias ir jos poveikį.
Visa tradicinė kinų muzika yra glaudžiai susijusi su gamtos reiškiniais, apeigomis, ritualais, mitologija, religija ir filosofija. Ją veikė daoizmo, konfucianizmo, budizmo idėjos.
Manoma, kad šiandien egzistuoja daugiau kaip tūkstantis skirtingų tradicinių Kinijos muzikos instrumentų.
Su dviem – bambukiniu pučiamuoju „guanzi“ ir dvistygiu kinų smuiku „erhu“ – šių metų pradžioje publika artimiau susipažino Nacionalinėje filharmonijoje surengtame Šansi ir Džedziango orkestrų iš Kinijos koncerte. Tais instrumentais grojo šių orkestrų solistai.
Dviejų žymiausių Kinijos tradicinių instrumentų orkestrų viešnagė Lietuvoje tapo išskirtiniu kultūros gyvenimo įvykiu.
