Tad ir dauguma šio sezono premjerų bus orientuotos į laikotarpį po tiesos – gyvenimą tarp faktų ir manipuliacijų, emocijų ir teisybės. O pagrindinė LNDT premjera – jau netrukus. Rugsėjo 14 d. didžiojoje salėje numatomas lenkų režisieriaus Lukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“.
Spektaklio režisierius L.Twarkowskis 2015 metais buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas. „Lokio“ dramaturgija remiasi trimis šaltiniais. Pirmasis iš jų – prancūzų rašytojo Prospero Mérimée literatūrinė mistifikacija „Lokys“. Kiti du – sudėtingos ir prieštaringos radikalių menininkų biografijos: lietuvių fotografo Vito Luckaus ir prancūzų roko muzikos grupės „Noir Désir“ vokalisto Bertrand‘o Cantat.
Visas tris istorijas į vieną pjesę sujungė dramaturgė iš Lenkijos Anka Herbut. Jai talkino Teklė Kavtaradzė. Spektaklio scenografas – Fabienas Lédé iš Prancūzijos, kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė, kompozitorius – Bogumiłas Misala, choreografas – Pawełas Sakowiczius, vaizdo efektų autorius – Jakubas Lechas.
„Lokyje“ vaidina didelė komanda talentingų Lietuvos aktorių, kuriuos kūrėjai iš Lenkijos pasirinko per atranką. Pasak režisieriaus, atsirinkti aktorius buvo sunkiausi užduotis, bet susidomėjimas viršijo drąsiausius lūkesčius: „Teatras sulaukė daugiau nei šimto paraiškų. Atrankos metu ilgai kalbėdavomės, paskiau aktoriai likdavo vieni prieš kino kamerą – be jokių aktorinių užduočių ar prašymo suvaidinti kokį nors vaidmenį.“
Scenoje pasirodys aktoriai Darius Gumauskas, Saulius Bareikis, Rytis Saladžius, Vainius Sodeika, Saulius Bareikis, Nelė Savičenko, Elžbieta Latėnaitė, Airida Gintautaitė, Dovilė Šilkaitytė, Gytis Ivanauskas ir Arnas Danusas.
Kodėl L.Twarkowskis nusprendė P.Merimee novelės pasakojimą spektaklyje papildyti vilnietiškomis B.Cantat ir V.Luckaus istorijomis?
„P.Merimee ir „Lokis“ – tai vienas dėmuo spektaklyje su daug nežinomųjų, – teigė L.Twarkowskis. – Kai pirmą kartą su Martynu Budraičiu kalbėjomės apie „Lokį“ kaip pradinę medžiagą darbui LNDT. mane labiausiai domino tos apysakos meninė kokybė, galimybė teatre sukurti psichologinį trilerį.
Tačiau kelis kartus perskaičius tekstą pasirodė, jog to per maža. Pradėjo kilti įvairūs klausimai, rastis įvairios temos. Ryšys su autoriumi tapo vis stipresnis, o jo teksto žemėlapis atvėrė mums iki tol nežinomas erdves. Tai bandymas leistis į kelionę drauge su rašytojo mintimis, užuot mėšlungiškai laikiusis jo pasakojamos istorijos.
Todėl ir mūsų spektaklio pavadinimas juk ne lietuviškas žodis – lokys, o prancūziškojo originalo antraštė – lokis. Ta iš pažiūros lyg ir nereikšminga klaida ar dviprasmybė buvo juntama jau pačioje darbo pradžioje.
Kai skaičiau P.Merimee apysaką, iškart prisiminiau tragišką B.Cantat ir Marie Trintignant istoriją, kuri daugeliui Europos žmonių yra viena iš pirmųjų asociacijų išgirdus Vilniaus vardą. B.Cantat viename interviu prisipažino, kad tai yra baisiausias dalykas, kuris jam galėjo nutikti: jis tapo smurto prieš moteris simboliu. Žinoma, mes nekalbame apie jo kaltės vertinimą – veikiau apie įvaizdį, kurį sukūrė žiniasklaida: pabaisos įvaizdį.
Vitas Luckus natūraliai tapo trečiąja dramos figūra, be to, jo atveju mus labiau domina tai, ką jis galėjo pasakyti kaip fotografas, todėl būtent jo užrašai apie vaizddą tapo mums svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu.“
