Vokiškosios literatūros šedevras „Faustas“ prasideda ne nusivylusio mokslininko kabinete, o danguje, kur Mefistofelis susilažina su Dievu, manydamas, jog gali suvilioti jo labiausiai vertinamą žmogų – Faustą. Todėl „bohemiečių“ pastatymo varomoji jėga yra Mefistofelis, kiekvienoje situacijoje kaip kaleidoskope keičiantis reinkarnacijas: nuo transvestito kabareto konferancjė iki katalikų bažnyčios kardinolo, - vis bet kokia kaina bandantis užvaldyti Fausto sielą ir širdį. Tenkindamas Fausto slaptus geismus, jis atveria jam svaiginančiai malonų nuodėmingų pojūčių pasaulį.
Dramatiškai įtaigiai ir su didele vidine jėga šį daugiaplanį Tamsos karalystės „superherojaus“ vaidmenį tiek premjeriniuose spektakliuose, tiek rudenį atlieka Vokietijoje jau porą dešimtmečių gyvenantis Almas Švilpa.
Mefistofelis žino, kad žmonijai nuo seno aktuali asmeninės laimės siekio ir vertybių susidūrimo tema. Ir Faustas čia ne išimtis. Iš pirmo žvilgsnio labiau išprusęs, turintis daugiau galimybių mokytis ir šviestis, susipažinti su platesniu jį supančiu pasauliu mokslininkas, artėjant mirčiai, jaučiasi nelaimingas ir įkalintas. Jam atrodo, kad jis viską prarado ir trokšta vienintelio – jaunystės, kad galėtų patenkinti savo kūniškus poreikius. Faustas ima abejoti savo mokslinio darbo verte, susimąsto apie jo tuštybę ir atsisuka į magiją...
Mefistofelis atranda savo pasirodymui tinkamą metą. Kita vertus, susitikimas ir sandoris su velniu visuomet randa savo idealų momentą, o kas gali būti geriau, nei mirties išgąstis, mirtingojo suvokimas, jog nepaisant visų jo gyvenimo pasiekimų, jo jau laukia ta pati baigtis? Ir taip iš mokslo, dvasios ir proto pasaulio Faustas yra įtraukiamas į žemiškąjį karnavalą, kur jis gali išnaudoti visą savo fizinį būvį, pažinti pojūčių pasaulį, svajoti ir sulaukti mistiškojo meilės jausmo.
Į rudens spektaklius sugrįš premjerose Fausto vaidmeniu įsiminęs meksikietis tenoras Diego Silva, dainuojantis „Metropolitan Opera“ scenoje Niujorke bei prancūzas Sebastien Gueze, prieš keletą metų su VCO pasirodęs legendinėje „Bohemoje“. O Margaritos vaidmenį atliks mūsų publikai dar nepažįstamos bet Europos teatruose puikai vertinamos Leipcigo sopranas Olena Tokar ir Sankt Peterburgo Marijos teatro solistė Jekaterina Gončarova.
„Mes dažnai klystame galvodami, kad Faustas myli vienintelę moterį – Margaritą - ir nori patirti tyrą ir amžiną meilę. Taip, jų meilės istorija yra pagrindinė, bet Faustas negali būti ištikimas, - jis bejėgis atsispirti pagundai ir paleistuvystei. Pačioje pradžioje, prašydamas Mefistofelio vienintelio savo noro - vėl būti jaunas – išpildymo, jis sako: „Duok man malonumus, jaunas merginas, jų glamones, duok man jų aistras! Duok man energiją, galingus instinktus ir beprotišką orgiją širdies ir jausmų. Duok man savo svaigulį ir malonumus… – pasakoja D. Ibelhauptaitė, - Jis niekada nesako: trokštu vienintelės meilės!“
Atviras ir provokuojantis VCO pastatymas sukėlė daug diskusijų, todėl režisierė dalinasi savo įkvėpimo ištakomis: „Pati istorija mus įkvėpė sukurti gan aštrų ir provokuojantį spektaklį, aptikome tikrąjį Goethe‘s istorijos prototipą – daktarą Johanną Georgą Faustą (1480 (1466) – 1541 m.). Šiandien jau sunku pasakyti, kurie faktai apie jį yra tikri, o kurie – išgalvoti, bet šaltiniai patvirtina daktaro keliones po Vokietiją, bandant uždarbiauti kaip gydytojui, alchemikui, filosofui, magui ir astrologui.
Keliavo jis su arkliu ir šunimi, o pastarasis vis pasiversdavęs jo padėjėju. Vienu metu jis dirbo mokytoju berniukų mokykloje Kreuznacho mieste, iš kur dėl „grubaus netinkamo elgesio“ jis buvo išvarytas, o to meto dokumentuose apie jį kalbama, kaip apie „burtininką ir homoseksualą“.
Tiesa, pats Faustas ne tik nesigynė kaltinimų (nors, po skandalų skubiai palikdavo miestus), bet ir dažnai pats sakydavo, jog velnias esąs jo svainis. Ką gi jis tuomet buvo vedęs? Viena iš legendų pasakoja, jog alchemikas išsikvietęs Trojos Helenos vaiduoklį ir su juo kartu apsigyvenęs... Galiausiai jis būdavo apkaltinamas sukčiavimu, o bažnyčia net paskelbė jį Dievo niekintoju, susidėjusiu su velniu. Sakoma, jog daktaras mirė alchemijos bandymų metu įvykus sprogimui“ – atrastais faktais dalijasi D. Ibelhauptaitė.
Taigi žvelgdami iš šiandienos perspektyvos galime sakyti, jog VCO „Faustas“ visų pirma pasakoja atsakomybės už savo sprendimus istoriją. Nesvarbu, ar tai būtų mokslui paskirtas vienišas daktaro gyvenimas, ar į nevaržomą paleistuvystę nukreipęs Mefistofelio pasiūlytas gerbūvis, - abiem atvejais pasekmes lėmė Fausto savanaudiškas pasirinkimas.
Lemtingu čia tampa „savanaudiškumas“, baimė dėl savo gerovės, nenorint žvelgti į platesnius ir reikšmingesnius horizontus bei naivus tikėjimas žmogaus galia atpažinti laimingiausią jo gyvenimo momentą, šiam dar nepasibaigus.
