Juokas juokais, tačiau žiūrovus sužavėjusioje spalio 12-15 d. grįžtančio „Fausto“ Valpurgijos naktyje siautęs VCO ansamblis ir šokėjai turėjo nemenkai padirbėti ir net perlipti kai kuriuos kompleksus tam, kad įgyvendintų jauno ir talentingo škoto Johno Rosso choreografinę svajonę. Rezultatas buvo to vertas, - didžiulis šokis tapo tikra operos pažiba, sužavėjusia ir daug mačiusius.
O kas vyko „už kadro“? Apie tai kalbėjomės ne tik su šokėjais, bet ir su šokio iššūkį priėmusiais jaunaisiai vokalistais.
- Apibūdinkite darbo su choreografu Johnu Rossu patirtį, juk scenoje darote itin drąsius dalykus...
DEIVIDAS MEŠKAUSKAS: Manau, kad dabar galėtume daryti dar drąsesnius, nes Johnas sugebėjo mums įskiepyti daug pasitikėjimo savimi įvairiais pratimais ir užduotimis. Jis atskleidė naujų paslapčių, kaip gali būti kuriama operos choreografija.
KAMILĖ ŠULCAITĖ-MAZRIMĖ: Šią patirtį galiu įvertinti kaip vieną įspūdingiausių, nes reikėjo ne tik „perlipti per save“, bet ir išmokti maksimaliai įsijausti į save, ištraukti iš savęs energiją, kurios po dešimt repetavimo valandų per dieną, atrodytų, neturėjo likti. Tai buvo labai įdomus procesas. Taip, galbūt reikėjo laiko išdrįsti perteikti kai kuriuos dalykus, - dažniausiai mes juos vaidiname, o šį kartą scenoje reikėjo išgyventi kaip savo vidinę dramą, surasti savyje tą paslėptą „valpurgiją“, „kabaretą“, kuriame svarbu ne kaip aukštai iškelsi koją, o kaip giliai prikaustysi žiūrovo dėmesį.
Johnas yra labai jaunas, bet labai talentingas choreografas. Manau, D.Ibelhauptaitė surado patį tinkamiausią žmogų dirbti su tokiais pat jaunais šokėjais ir choro artistais. Johnas perteikė labai daug savo patirties, kurią šiuo metu kaupia Londone, būtent „contemporary“ (aut.past. - šiuolaikinio) stiliaus choreografas, kuris nebijojo rizikuoti, eksperimentuoti ir žaisti smulkiomis detalėmis. tik ir galėjo sukurtį tokį tvarkingai chaotišką, dramatišką ir ryškią šokio sceną operoje.
AURELIJA STASIULYTĖ: Gal šokėjams ir nebuvo jokių problemų, bet mums, choristams, šis darbas buvo nemenkas iššūkis. Tikrai reikėjo perlipti per save, nes mūsų darbas yra toks, kad geriau nesirink scenos, jei turi kažkokių baimių ar kompleksų.
TOMAS KILDIŠIUS: Tokio užmojo choreografijos scenoje dar nebuvau dalyvavęs - man žiauriai patiko! Buvo smalsu, kaip tuos 30 žmonių (aut.past. - choristų) choreografas sudėlios, kad nesusidaužytų pakeliui. (juokiasi) O „drąsius“ dalykus daryti scenoje nėra taip jau sunku, nes priimi žaidimo taisykles, seki paskui savo personažą.
LAIMONAS BENDARAVIČIUS: Visi dirbome kaip viena gera komanda. Johnas yra labai šiltas, nestokojantis humoro jausmo žmogus. Jis neatmesdavo ir mūsų pačių idėjų, todėl buvo erdvės ir improvizacijai, kuri padarė pasirodymus natūralesnius.
- Kas gi vyksta „antrajame plane“ scenoje? Ar pasitaikė sudėtingų momentų, kuriozų?
DEIVIDAS MEŠKAUSKAS.: Kai „Fauste“ teko vaidinti statulą, apie dešimt minučių turėjau išstovėti pasirinkta poza. Maniau, kad ranka tuoj tuoj nukris! Drebėjo ir visas kūnas, bet labai tikiuosi, kad žiūrovai to nepamatė…Dar pasitaikė netyčia atbėgti į kito veiksmo poziciją pro scenos dekoracijas, o ne pro užkulisius. Tačiau bėgau lengvai, kaip tikras šventasis, tad nesukėliau įtarimų.
KAMILĖ ŠULCAITĖ-MAZRIMĖ: Turbūt negali viskas būti tobula. Yra pasitaikę ir nepavykusių šuolių, teko gauti į nosį taip, kad tikrąja šio žodžio prasme sukosi žvaigždutės, bet dėl emocijų skausmą suvoki tik išėjęs į užkulisius.
AURELIJA STASIULYTĖ: „Valpurgijos naktyje“' tikrai buvome nelabai apsirengę, o kai netyčia gali netekti ir paskutinių drabužių, situacija tampa ekstremali! Vieno pasirodymo metu mano triko užsikabino už kolegės, o netrukus turėjo prasidėti masinė scena – reikėjo greitai kažkaip atsikabinti, nebuvo net laiko galvoti, kas toliau. Tuo momentu laikas buvo tikrai sustojęs.
TOMAS KILDIŠIUS: „Fauste“ po kareivių grįžimo scenos vyksta persirengimo sprintas – turiu vos nulipęs nuo scenos kuo greičiau nusimesti visą karišką kostiumą (tai ir antblauzdžiai, ir daug sagų, siaura apykaklė) ir apsirengti du kostiumus vieną ant kito - „sexy“ Valpurgijos dirželius su odinėmis kelnėmis, o ant viršaus - sutaną ir dar mitrą...
O kai reikia nusirengti Valpurgijos nakty, visąlaik baisu dėl sutanos rankovių, kurios yra labai siauros, sunkiai nusiima, stringa, - atrodo, kartu rankas nutrauks (šypsosi).
LAIMONAS BENDARAVIČIUS: Scenoje vyksta tikras gyvenimas, tad kartais tenka suktis iš padėties, - pavyzdžiui, kai užsikabinęs už kolegos butaforinio peilio išplėši švarko sagas ir pradedi maskatuoti medžiagos skiaute (juokiasi). Turi elegantiškai tą skiautę paslėpti. Kartais bėgant į kitą sceną, užsikerta užtrauktukas ir skubėjimas primena „F1“ varžybas. Tokios patirtys scenoje yra labai vertingos, nes išugdo instinktus, kurie gelbsti netikėtumo akimirkomis.
- Dažnas turbūt pagalvoja: jeigu ne solo vaidmuo, tai galima ir patingėti. O jūsų visi vaidmenys ryškūs, išskirtiniai. Ar sunku pasiekti tokį lygį?
DEIVIDAS MEŠKAUSKAS: Išskirtinumą lėmė tai, kad choreografas mums suteikė daug laisvės kuriant personažus, taip jie tapo unikalūs.
TOMAS KILDIŠIUS: Tikrai daug dirbame, ir Dalia Ibelhauptaitė mums neleidžia ilsėtis – šlifuojame scenas vis iš naujo, kad suvoktume, kas su mumis vyksta ir kodėl. Dalios darbas tuo labai žavi, kad visose operose kiekvienas choristas turi savo užduotis. Taip ir kuriame personažus su savo išskirtiniais charakterio bruožais, kurie išryškėja vienu ar kitu momentu, ir atsiskleidžia to darbo kokybė.
KAMILĖ ŠULCAITĖ-MAZRIMĖ: Labai svarbu žinoti, ką, kodėl ir dėl ko scenoje darai. Tai, kad nesi pirmame plane, nereiškia, jog tavęs nesimato, negali sukurti vaidmens. Priešingai! „Faustas“ tuo ir įspūdingas, kad iš vienos idėjos jame gimsta daugybė charakterių ir nuostabių personažų. Tačiau kad tai įvyktų, reikia daug dirbti. „Fauste“ mes žinome, vardan ko kiekvienas mūsų judesys ir žingsnis, kodėl žiūrime į vieną, o ne į kitą pusę. Tik pradėjus jausti vienam kitą, gimsta scenos stebuklas, kuris yra vadinamas opera.
LAIMONAS BENDARAVIČIUS: Dirbdamas su režisiere Dalia Ibelhauptaite ir jos komanda supratau, kad mažų vaidmenų ir personažų nėra! Visi esantys scenoje yra unikalūs ir svarbūs operai. Kongresų rūmų salėje žiūrovai yra labai arti solistų, todėl spektaklio metu negalima atsipalaiduoti nė minutei, net jei scenoje ir yra keturiasdešimt žmonių.
- Gal yra tekę ir solistus gelbėti kebliose situacijose?
KAMILĖ ŠULCAITĖ-MAZRIMĖ: Žinoma! Ypač šokio scenoje, kai jiems reikia ir vaidinti, ir dainuoti ir dar užsiimti choreografija. Šokėjai dažniausiai būna pirmieji jų pagalbininkai, užglaistantys klaidingus judesius ar parodantys, kur tiksliai reikia eiti, kada pajudėti ir panašiai.
TOMAS KILDIŠIUS: Valpurgijos nakty kartais reikia paganyti Faustą, kad visų blaškomas nenuklystų ne ten. Ir kokį dirželį kolegoms nemačiomis kartais tenka užsegti.
LAIMONAS BENDARAVIČIUS: Į sceną negali ateiti aprengėja ar grimerė, todėl turime padėti vieni kitiems atlikdami jų darbą.
- Ar leidžiate sau paimprovizuoti, kad būtų linksmiau?
TOMAS KILDIŠIUS: Tik nežymiai – daug improvizuoti „Fauste“ nėra kada, ir be to mums labai linksma ir įdomu.
