Ar verta buvo laukti? Turbūt ir taip, ir ne. Nes, viena vertus, kokiais nors didesniais netikėtumais, atradimais ar paradoksais, kurių ištikimiausi O.Koršunovo kūrybos gerbėjai jau lyg ir įprato tikėtis, ši nauja prancūzų komedijų meistro Moliere'o teksto sceninė interpretacija nenustebino.
Antra vertus, kūrybine nesėkme, apie kurią premjerai artėjant gaudė kone visi vilnietiški teatriniai kuluarai, šio spektaklio irgi jokiu gyvu nepavadinčiau. Nors eidamas į antrąją spektaklio premjerą buvau girdėjęs apie sudėtingą, problemišką „Tartiufo“ repeticijų procesą ir, atvirai sakant, užkulisinių kalbų buvau nuteiktas išvysti kone O.Koršunovo fiasko, vos spektakliui įsivažiavus supratau, kad nieko tragiško čia neįvyko. Drąsiai sakau: pamačiau profesionalų, kokybišką, nors ne be priekaištų, gal ne visai išbaigtą teatrinį produktą, o kartkartėmis išgirdus kokį vietoje ir laiku pasakytą Moliere'o ar kūrybinės komandos improvizacijų metu atrastą kalambūrą ir raiškesnę nuorodą į šiandieną buvo net labai smagu.
Juk kartais teatrams greta įvairių sceninių eksperimentų, kurių LNDT pastaraisiais metais buvo daugiau nei bet kuriame kitame mūsų šalies teatre (ir už tai šio teatro vadovai, manau, nusipelnė mažų mažiausiai pagarbos), reikia ir daugiau ar mažiau patikrinto bei saugaus varianto, galinčio sudominti ne tiek teatro profesionalą, kiek vadinamąjį „paprastąjį“ žiūrovą. Jei ne tam, kad būtų toliau formuojama tam tikra kultūros vyksme aktyviai dalyvaujančių žmonių bendruomenė, tai bent dėl to, kad, atradusi teatro repertuare tokį „žiūrovišką“ spektaklį, ji surizikuotų užsukti ir į tame pačiame teatre rodomą teatrą vadinamiesiems gurmanams. Arba bent tam, kad, pasipildžius teatro kasai, atsirištų rankos naujiems drąsiems ir rizikingiems repertuaro formavimo sprendimams, kurių LNDT vadovybė, manau, dar tikrai turi.
O naujajame „Tartiufe“ pamačiau daugelį komponentų, kurie paprastai spektaklį daro publikos mylimą ir lankomą. Pradedant nuo daugeliui neblogai pažįstamo klasikinės prancūziškos komedijos teksto ir baigiant spalvinga, išmoninga vizualine puse (scenografas Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė), dinamišku, žaismingu muzikiniu apipavidalinimu (kompozitorius Gintaras Sodeika, koncertmeisteris Joris Sodeika) bei, aišku, puikiu individualių aktorių kolektyvu, kuris tikra komanda scenoje po pirmųjų spektaklio parodymų gal dar ir netapo – bet juk mes visi puikiai žinome, kad kiekvienas profesionalus teatro spektaklis iš tikrųjų subręsta savo laiku. Ir itin retai optimali forma pasiekiama jau per premjerą.
Tiesa, reikia pripažinti, kad kažkaip šviežiau, aštriau pažvelgti į „tartiufizmo“, veidmainystės, prisitaikėliškumo temas „Tartiufo“ kūrėjams su režisieriumi priešaky lyg ir nepavyko. Taip, akimirkų, kai XVII amžiaus tekstas vaiskiau prabildavo šiandiena buvo ne vienas, o publika juos kaipmat įvertindavo juoku, tačiau į organišką, nuoseklesnę ir vientisesnę mintį jie tarsi ir neišaugo.
Bet žinant kai kurias šio spektaklio atsiradimo LNDT repertuare aplinkybes, turbūt to ir naivu buvo laukti. Šis „Tartiufas“ – tai 2011 m. Orhuso teatre sukurto spektaklio kone identiškas dvynys. LNDT vadovybė, esu tikras, šį darbą matė ir puikiai suvokė visas galimas problemas, susijusias su tokiu spektaklio perkėlimu iš Danijos į pagrindinę Lietuvos dramos teatro aikštelę. Kita aktorių trupė, kitas laikas, kitas socialinis ir politinis kontekstas, galiausiai – kita sceninė erdvė. Visa tai turėjo padiktuoti kiek kitokią režisūrinę prieigą prie statomos medžiagos.
Bet tam režisierius turi ja tikėti. Ar bent pamėginti įtikėti. O atrodo, kad O.Koršunovui labiau pavyko antrasis variantas. Šįsyk net režisieriaus ikipremjerinės mintys buvo beveik be korekcijų perkeltos iš pranešimų spaudai apie šešerių metų senumo daniškąjį „Tartiufą“.
Nors šis „Tartiufas“ į LNDT sceną įžengė pavargęs, nervingas, pasimetęs tarp kontekstų, privalu pagirti įdomius vaidmenis sukūrusią aktorių komandą: stebėtinai griežtai vis išlendančią perteklinę ekspresiją suvaldžiusį, net santūrų Giedrių Savicką (Tartiufas), netikėtai raiškų ir komišką Salvijaus Trepulio (Orgonas) ir Tomos Vaškevičiūtės (Elmira) duetą, organiškąją Rasą Samuolytę (Dorina), o ir daugelį kitų spektaklyje vaidinusių aktorių.
Istorija byloja, kad kai Moliere'as 1664 m. parašė „Tartiufą“ ir parodė jį Versalio rūmuose, prancūzų katalikų bažnyčios patriarchai net siekė rašytojo ekskomunikavimo. Žiūrėdamas šį gerokai žaviai šlubčiojantį „Tartiufą“ pagalvojau, jog šio lietuviškojo pastatymo autoriai gali miegoti ramių ramiausiai.
Ir dar pagalvojau, kad nors dideliu teatriniu stebuklu šis pastatymas ir netapo, bet jei kiekvieno valstybinio teatro repertuare būtų toks spektaklis, bendras lietuvių teatro lygis, manau, ūgtelėtų bent per pusę piršto.
