Nors šiam saviironijos nestokojančiam sąmojui, regis, tinkamiausia būtų priešpastatyti L.Coheno kūrinį „Tower of Song” (liet. „Dainos bokštas”), šiuo atveju norisi prisiminti 2014 metais dainininko išleisto albumo „Popular problems“ (liet. „Populiarios problemos“) pavadinimą. Jis keistu būdu rezonuoja su aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ antrojo koncerto „Strange People Playing Cool Music“ (liet. „Keisti žmonės groja kietą muziką“), įvykusio spalio 22 d. Šiuolaikinio meno centre, pavadinimu.
Atrodo, festivalio publika dar kartą stojo akistaton su vis dar opia bei, kaip visada, ne itin patogia intelektualiosios ir populiariosios kultūros perskyra. Šiuolaikiškoje, į visuomenės avangardą vienaip ar kitaip pretenduojančioje kūryboje apie šią skirtį niekada nenustojama mąstyti.
Visuomenės sluoksnių atotrūkį, suvokiamą kaip kone nepajudinama, nekvestionuojama konstanta, iškalbingai apibūdina britiškas posakis „Mind the gap“ (liet. „Turėk omenyje spragą“). Kultūros kontekste jis beveik visada skamba kaip tam tikras iššūkis, priekaištas, nuoskauda, probleminis impulsas.
Anglų kalba pavadintos programos „Strange People Playing Cool Music“ atlikėjai – 2013 m. susikūręs, jaunųjų lietuvių kompozitorių bei atlikėjų suformuotas šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, ansamblis savo kūryboje siekia atrasti sinestetinės pojūčių vienovės receptą, kurio pagrindinis ingredientas būtų muzika.
Nuo moderniajai operai pradžią davusio kompozitoriaus, vokiečių romantiko Richardo Wagnerio laikų šis siekis yra tapatinamas su universalios estetinės kalbos, apjungiančios įvairias meninės raiškos priemones, paieškomis. Be abejonės, sėkmės atveju įtaigos galia ir meninio kūrinio daugiasluoksniškumas lemia kur kas lengviau suprantamą, išankstinių konvencijų mažiau saistomą, ir todėl – lengviau prieinamą estetinę patirtį. Nors medijų itin veikiamoje mūsų amžiaus žmogaus sąmonėje tokio universalumo poreikį pakeitė daugiabalsė įvairovė, sinestetinis efektas tapo kaip niekad įprastas, kone kasdieniškas.
Ansamblis „Synaesthesis“, būtent sinestezijos raktažodžiu grindžiantis savo kūrybos principus, vienareikšmiškai atmeta pagundą jį traktuoti paviršutiniškai. Darniame kolektyve savo pajėgas suvieniję jaunosios kartos kompozitoriai ir atlikėjai programiškai disponuoja solidžiu klasikinės ir moderniosios muzikos žodynu, o pasitelkdami naująsias, unikalias kompozicijos bei atlikimo technikas, jas nuosekliai sieja su akademinėse mokyklose įgytais, nuolat tobulinamais įgūdžiais.
Vis dėlto, ansamblio veikloje esama ir tam tikro „kokybinio šuolio“, kuriame galima įžvelgti pastangas atrasti savąją laikyseną minėtos estetinės ir kultūrinės dilemos atžvilgiu: būtinybė atitikti „didžiajai scenai“ keliamus reikalavimus derinama su troškimu įsilieti į dinamiškas, inovatyvias, daugiakrypčių perspektyvų kupinas šiuolaikinės muzikos mikropasaulių visatas.
Toks ansamblio kūrybinis identitetas atsispindi ir atliekamame repertuare. Modernioji klasika atliekama neįprastose situacijose, kūrinius naujai aktualizuojančiuose kontekstuose. Specialiai ansambliui sukurti kūriniai praturtinti unikaliais kompoziciniais sprendimais, reikalaujančiais išplėsto atlikimo technikų spektro. Kolektyvo veikloje itin pastebimas ir „saviorganizacijos“ principas, iš pažiūros artimas pirmųjų Niujorko minimalistų veiklai.
Galima sakyti, jog socialiai mobilus, kultūriškai dinamiškas ir stilistiškai lankstus ansamblis įgyvendina šiuolaikinės muzikos pasaulyje po truputį populiarėjantį demokratišką modelį, kartu stengdamasis atsispirti pavojams, kylantiems iš pagundos pataikauti auditorijos skoniui ar įvairių aplinkybių spaudimui kitais būdais „nuleisti kokybės kartelę žemyn“.
Tad kas gi yra tie „keisti žmonės“ ir toji „kieta (arba šauni) muzika“, atlikta šių metų aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“? Labiausiai išskirtinis „keistuolis“ šioje šaunioje kompanijoje yra amerikiečių kompozitorius Davidas Langas, šiemet švenčiantis 60-ąjį jubiliejų. Festivalio programoje jam skiriamas ypatingas dėmesys.
Pirmajame „Gaidos“ koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje jau atlikti net keturi publikos ovacijų susilaukę kompozitoriaus kūriniai. Dar net dvylika kūrinių lūkuriuoja savo valandos kituose festivalio koncertuose – šiuolaikinei muzikai neabejinguosius belieka paraginti nepraleisti progos išgirsti bent keletą jų.
Nenuostabu, kad mūsuose jau kurį laiką reziduojančio, savo lietuviška kilme besidominčio kompozitoriaus biografija spėjo apsipinti gausiais festivalio rengėjų pasakojimais, kritikų atsiliepimais, o su laiku, tikėtina, visa tai apaugs tik Vilniui priskiriamomis mitologijomis. Nors ir be šių bene privalomų „festivalinio dekoro“ elementų akivaizdu, kad tai ypatinga figūra, turiningai įsiliejanti į margą šiuolaikinės muzikos žvaigždyną.
Ko verta vien detalė, jog Davidas Langas yra vienas iš pasaulinio garso kolektyvo „Bang on a Can“ įkūrėjų. Kalbant apie „Gaidos“ festivalio koncertą „Strange People Playing Cool Music“, repertuaro požiūriu šis faktas tikrai nėra atsitiktinis, mat paralelė, susiejanti panašiam tipui priskirtinus šiuolaikinės muzikos ansamblius, byloja ir apie tam tikrą kompozicijų charakteringumą.
„Synaesthesis“ atliktos kompozicijos „Sweet Air“ (fleitai, klarnetui, fortepijonui, smuikui, violončelei; 1999 m.) ir „Cheating, Lying, Stealing“ (bosiniam klarnetui, violončelei, fortepijonui, perkusijai, dviem antifoniniams būgnams; 1993-1995 m.), kaip ir reikėjo tikėtis, pasižymėjo išskirtine ekspresija, būdinga dažnai akcentuojamam postminimalizmo flirtui su populiariosios muzikos žanrais, ypač – roko muzika.
„Saldžiu vėjeliu“ Davido Lango sūnaus dantų gydytojas vadino „juoko dujas“, paprastai skiriamas pacientų skausmui malšinti. Kaip tik jos ir įkvėpė kompozitorių parašyti klausai malonų, lengvai melodingą, ritmiškai pulsuojantį kūrinį „Sweet Air“. Į šią ritmiką palengva anestetiškai nugrimzdęs gali išgirsti ir jai atitariančias paprastas melodijas iš muzikaliosios atminties. Kompozicija sukuria sunkiai nusakomą daugialypio tonalumo „traukos lauką“ – it tvarus krištolinis karkasas kintančių atspalvių mozaikai.
Kūrinys „Cheating, Lying, Stealing“ buvo išties „žiūroviškas“, teatrališkas, turbūt energingiausias koncerto kūrinys. Jį galima būtų drąsiai atlikti ir stadioninio mastelio roko scenoje. Perkusinių, styginių, klavišinių ir pučiamųjų staccato, pramaišiui su gremžiamų stygų bei virkdomo saksofono „išsišokimais“, parodė visus harmonizuoto „muzikinio nervo“ dantukus.
Koncertas prasidėjo „Synaesthesis“ nario, jaunojo kompozitoriaus Dominyko Digimo kūrinio „From Another Point Of View“ (ansambliui; 2017 m.) premjera. Muzikinę kompoziciją lydėjo Kristijono Dirsės vaizdo projekcija – lygiavertis šios audiovizualinės sintezės elementas.
Melancholišką, švelnaus minorinio liūdesio persmelktas tonacijas pasitiko žvilgsniai iš anapus kameros akies. Sutelkdamas dėmesį į daugiakultūrinio didmiesčio metro kasdienybę išgyvenančiųjų portretus, galėjai juos stebėti it paslapčia sekančius muzikinės kompozicijos vingius. Išblyškęs ansamblio kontūras labai natūraliai įsikomponavo taip neįprastai „įtarpintoje“ scenos erdvėje, tarsi kabantis sodas ar persiškas kilimas sklandančioje tarp žvilgsnių iš šiapus ir anapus ekrano.
Kito lietuvių kompozitoriaus, priskirtino prie viduriniosios kartos moderniosios muzikos korifėjų, Ryčio Mažulio kūrinys „Caput“ visą klausytojų dėmesį atgręžė į subtiliausius muzikaliuosius sceninio vyksmo ypatumus (žodis „caput“, pasirodo, lotynų kalboje reiškia galvą; visai ne kokį dramatišką fiasko, kai su šnekamajai kalbai būdingu nerūpestingumu sakome „kaput“).
Pasitelkdamas kai kuriuos renesansinės polifonijos elementus bei senovinį cantus firmus principą, apimantį diatoniką, reguliarią ritmiką, lėtą muzikinės faktūros dinamiką, kompozitorius išgauna ypatingą efektą, kai paskirų instrumentų atliekamos melodijos susipina tarpusavyje, tonai ima suptis vieni kitų atspindžiuose, o melodijos tėkmė skamba it suturėta prijaukinto laiko inde. Pamažu ji minkštai užkloja ausis tarsi vientiso audinio šilko skraistė, dabinta subtiliu, mozaikišku ornamentu.
Koncertinę vakaro programą vainikavo Yanniso Kyriakideso kompozicija „The Arrest“ (ansambliui; 2010 m.), lydima George’o Pereco 150-ies sapnų istorijų rinkinio „La Boutique Obscure“ fragmentais, teksto pavidalu pasirodančiais ekrane. Detektyvinė košmaro istorijos fabula suręsta kaip krečiantis nerimo drugys: policijos areštuotas herojus ne tik priešpastatomas miglotų įtarimų akistaton, bet ir nuolat tardo pats save, mat nėra tikras, kas besąs ir koks yra tikrasis įvykių sekon įsiterpiančių siurrealių įtrūkių priežastingumas.
Sapno logika, susiejanti patirties realumo išgyvenimą ir mįslingą dreifavimą priežastingumo užribiais, kūrinyje perteikta preciziškai sinchronizuotu – ir todėl labai paveikiu – muzikos ir teksto ritmu. Savo stilistika, tematika ir minėta sinchronizacijos technika kūrinys primena kai kuriuos mūsų publikai jau pažįstamus Norvegijoje gyvenančio lietuvių menininko ir kompozitoriaus Igno Krunglevičiaus kūrinius (instaliacijas ir multimedialias šiuolaikinės muzikos kompozicijas).
Daugeliu atveju tai yra vizualizuotos ir įgarsintos psichologiškai įtemptų tardymų bei racionalizuotų paslėpto motyvo paieškų išklotinės. Abiejų menininkų kūryboje domimasi šiuolaikinėmis disciplinuotos racionalizacijos sistemomis, iš pasąmonės užkaborių ištraukiančiomis žodžiais neįvardintas vienokio ar kitokio elgesio, neįsisąmoninto (ir gynybiškai dangstomo) psichologinio impulso priežastis.
Tokia estetika tobulai iliustruoja konkrečius, nuoseklius, itin pragmatiškus kognityvinės elgesio psichologijos metodus. Tačiau estetikos sferoje, pasitelkiant hipnotišką įtaigą, toks griežtas ir beatodairiškas metodiškos įžvalgos skaidrumas įgauna antrinės misifikacijos aureolę, paradoksaliai besirandančią iš bauginančio, nekvestionuojamo atšiaurumo. Kita vertus, Yanniso Kyriakideso kompozicijos muzikiniu požiūriu yra kur kas turtingesnės faktūros, subtilesnės, jų sinchronizacijos su tekstualaus pasakojimo ritmu – tonaliai bei ritmiškai niuansuotos, ne tokios „instrukciškos”.
Sekdamas pasakojamos istorijos vingius, pakliūni į siurrealistišką labirintą, kuriame patiri komišką, iš absurdiškų neatitikimų virtinės suręstą atotrūkį nuo įprastos, kasdienės veiksmų ir motyvų logikos. Tad toks įtaigos efektas, kuriam taipogi netrūko ištaigingo teatrališkumo, pasitarnavo kaip skambus koncerto baigiamasis akordas. Apžavėtųjų tarp publikos tikrai nestigo. Savaime suprantama, aplodismentų – taipogi.
Kadangi aptartoji koncertinė programa tėra tik antra išties turiningoje festivalio „Gaida“ programoje, jos apžvalgą turbūt derėtų baigti ne apibendrinimu, o paskatinimu. Pasidomėkite festivalio programa ir būtinai apsilankykite – bus įdomu. Neabejoju, tikrai atrasite kiekvieno koncerto intrigos esmę atskleidžiančių palydovų.
Savąja įžvalga, be abejonės, taip pat verta pasikliauti. Festivaliui toks pasitikėjimas tebūna lakmuso popierėlis, parodantis, kiek iš tiesų aktualu tai, ką vadiname aktualijomis, o jums patiems – būdas pasitikrinti, ar jūsų vertinimai galėtų įsiterpti į bendrą, festivalinį vertybių skalės kontekstą. Kita vertus, ir aktualioje muzikoje visada geriausiai skamba tai, ką geriausiai išbando laikas. Iki kitų susitikimų muzikos garsynuose ir jiems akomponuojančioje raštijoje.
--------------------------------------------------------------
Spalio 24 d. festivalio „Gaida“ programoje – „Tana“ kvarteto (Prancūzija) pasirodymas. Vienas geriausių Europoje styginių kvartetas atveža į Vilnių pasaulinį pripažinimą pelniusius skirtingų kompozitorių kūrinius, tarp jų – Arvo Pärto „Fratres“. Taip pat skambės kviestinio „Gaidos“ festivalio kompozitoriaus Yanno Robino bei Pascalio Dusapino ir Ondřejaus Adámeko kompozicijos.
„Tana“ kvarteto koncertas – spalio 24 d. Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius). Pradžia 19 val.
