Tokią muziką groja orkestrai, chorai, ansambliai, kurių repertuaras dažniausiai yra universalus, įvairialypis, neretai sudarytas tiek iš šiuolaikinių, tiek ir klasikinių kūrinių. Ši muzika vertinama taikant tam tikrame kontekste apibrėžtus kriterijus, tad su nusistovėjusiomis konvencijomis susipažinusiai publikai ji pagrįstai pristatoma kaip „a priori“ kokybiška, patikima, solidi. Nebent tų kriterijų dėl kokių nors priežasčių (dažniausiai – kūrybinių nesėkmių) atitikti nebepavyktų. Esama, žinoma, ir išimčių. Bet tokie proveržiai dažniausiai tik patikrina įsisenėjusias konvencijas, praplečia estetinių vertinimų ribas.
Paprastai tariant, kai pašnekovas manęs paklausia, ką šiuo metu veikiu, atsakymas „Kasdien lankausi šiuolaikinės muzikos festivalyje“ jo netenkina. Į pasitikslinančio pobūdžio klausimą, kokia konkrečiai toji šiuolaikinė muzika yra, tenka atsakyti: „Na, tarsi tokia šiuolaikinė klasika.“
Pokalbis tuomet beveik visada krypsta link pastangų bendrais bruožais palyginti aktualiosios muzikos festivalį „Gaida“, Vilniuje visada vykstantį rudenį, su šiuolaikinės muzikos festivaliu „Jauna muzika“, kiekvieną pavasarį į koncertus sostinėje suburiančio jaunesnę, eksperimentus muzikoje kur kas labiau vertinančią auditoriją.
Pastaruoju metu „žmogui iš gatvės“ visą šią painiavą išaiškinti būtų dar sudėtingiau, mat ribos nepastebimai ėmė tirpti. Tuo dar galėsite įsitikinti ir lankydamiesi šių metų festivalyje „Gaida“, pristatysiančiame ne vieną itin novatorišką, įmantrų, teatrališkos stilistikos projektą, praturtintą technologiniais sprendimais, audiovizualinėmis priemonėmis ir netikėtomis instaliacijomis.
Vienas savičiausių konvencionalesnės šiuolaikinės akademinės muzikos bruožų yra tiesioginis kompozitoriaus ir atlikėjų bendradarbiavimas. Atliekantys tik klasikinę muziką tuo, žinoma, negali pasigirti. Šį privalumą išnaudoti stengiasi pirmiausia kameriniai arba neįprastos sudėties kolektyvai.
Šiuolaikinio meno centre Vilniuje spalio 24 d. koncertavęs styginių kvartetas „Tana“ iš Prancūzijos (Antoine'as Maisonhaute'as – smuikas, Ivanas Lebrunas – smuikas, Maxime'as Desertas – altas, Jeanne Maisonhaute – violončelė) šią savo kūrybos ypatybę pateikia kaip savotišką „credo“. Jis, žinoma, nuolat akcentuojamas, kai kalbama apie tokius Lietuvoje taip pat koncertavusius pasaulinio garso kolektyvus kaip styginių kvartetas „Kronos“ (JAV) ar iš šešių fortepijono virtuozų susidedantis „Piano Circus“ (Didžioji Britanija). Šiuolaikinės muzikos festivaliams charizmatiškas garsių kompozitorių ir unikalių atlikėjų ansamblių bendradarbiavimas yra tikras perlas. Nėra nieko, kas labiau intriguotų aktualijų ištroškusią publiką.
Atlikėjų kvartetui šįkart pritarė ir kompozitorių kvartetas. Nuskambėjo keturi aukščiausios klasės atlikimo reikalaujantys kūriniai. Koncerto pradžioje skambėjo prancūzų kompozitoriaus Pascalio Dusapino, gerai perpratusio roko, džiazo, avangardinės, improvizacinės muzikos subtilybes, Styginių kvartetas Nr. 4. Tai subtili instrumento studija, preciziškas kvarteto tarpusavio susiklausymo etiudas. Klausydamas galėjai pajusti, kaip niuansuotose tembrų sūpynėse scenoje virpa oras. Netruko atsiskleisti daugiametės praktikos išugdytas atlikėjų gebėjimas tarpusavyje komunikuoti visomis priemonėmis, kurias tik įmanoma pasitelkti koncertinėje situacijoje: žvilgsniu, kūno laikysena, gestais.
Pagrindinis čekų kompozitoriaus Ondřejaus Adámeko kūrinio „Lo que no’ contama“ leitmotyvas – populiarusis flamenko, mums geriau pažįstamas iš aistringų gitarų, kastanjetėmis mosuojančių šokėjų, ispaniško bei portugališko temperamento. Styginių kvarteto smuikai staiga prabilo ne tik stryko griežiami, bet ir kaučiuko brazdinami. Ritmingus pasažus užbaigdami gentinių šokių šūksnius primenančiu trypimu kojomis, atlikėjai imitavo hipnotiško ritualo šėlsmą. Kompozicijai įsisiūbavus pasirodė, kad būtent imitacija ir yra ašinė kūrinio tema. Racionalus rituališko prado absorbavimas ir prieštaringi tiek nesuvaldomo gaivališkumo, tiek paties racionalumo įveikos efektai kūrė intensyvų kūrinio fabulos dramatizmą.
Kvartetas „Tana“ į savąją kūrinių programą įtraukė ir „Gaidos“ festivalio mėgiamo estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinį „Fratres“. Žymiąja „tintinnabuli“ (liet. „mažųjų varpelių“) maniera sukurta kompozicija traktuota itin savitai. Ilgesingas krištolo skaidrumo melodingumas, su kuriuo paprastai siejamas unikalusis A.Pärto „tintinnabuli“ efektas, šį kartą interpretuotas niuansuotais styginių minorais, kuriems netrūko tembrinio sodrumo, styginiais instrumentais atliekamai Rytų muzikai būdingos emocinės įtampos, praturtintos išraiškingu vakarietišku melodingumu ir minimalistine ritmika. Sakralaus kvėptelėjimo aidas, kurį kone visada atpažįsti A.Pärto kūryboje, interpretuojamas „Tana“ transformavosi į kažką, ką galima palyginti su brandžiai roko muzikai būdingomis prijaukintos melancholijos malonėmis.
Koncertą vainikavo kito prancūzų kompozitoriaus Yanno Robino kūrinys „Shadows“ (liet. „Šešėliai“). Elektroakustinės muzikos patirtį savo kūryboje eksploatuojantis kompozitorius šiame kūrinyje domisi kompozicine dekonstrukcijos idėja. Klasikinių styginių instrumentų konvencijos beatodairiškai, atšiauriai sunaikinamos pasitelkiant ūmų, nervingą, impulsyvų pleištą. Strykai šokinėja per stygas, nepaisydami jokių įprastų taisyklių. Instrumentai švilpia, džeržgia, jų skambesys it pašiauštas veliasi į kamuolius, dunksnojama į instrumentų korpusus.
Ši iš pažiūros neartikuliuota garsų masė galiausiai įgauna keistą, aleatorišką ritmiką, teikiančią impulsą improvizuotam kolektyviniam šėlsmui. Partitūros notacija neabejotinai palieka daug erdvės stichiškiems atsitiktinumams, tačiau šie paklūsta sunkiai nusakomai, nervingai kontrolei, nenumaldomai logikai.
Kūrinys primena radikaliuosius menininkų grupės „Fluxus“ performansus, kai be gailesčio išnarstomas fortepijonas: klavišai vinimis prikalami prie klaviatūros karkaso, instrumento korpusas atidengiamas, stygos pjaustomos ir kitaip „šiaušiamos“. Panašiai su šiuo menininkų nepasitikėjimą ūmai sukėlusiu klasikinių instrumentų karaliumi elgėsi Josephas Beuysas ir roko grupė „Sonic Youth“. Galima prisiminti ir beprotiškas roko apoteozes, ne kartą savo kulminaciją pasiekdavusias daužomų gitarų iškrovomis. Kvarteto „Tana“ instrumentai liko sveiki, nors kūrinio atlikimo metu galėjai stebėti nuo stygų kylančius dūmus.
Jau tapo tradicija, kad šiaurinėje Šiuolaikinio meno centro salėje vykstantys „Gaidos“ koncertai skiriasi nuo tų, kurie pristatomi laikinai įrengtoje scenoje didžiojoje salėje: pastarojoje paprastai naudojamos patalpos akustiką optimizuojančios, garsą sugeriančios užuolaidos, pasitelkiamas įgarsinimas. Šiuolaikinio meno oazės svetingumas šiuolaikinės muzikos ritualams abiem atvejais nėra vien fizinis – apie jį galima mąstyti ir simboliškai. Didžiojoje salėje sukuriama šiuolaikiška koncertinė situacija atitinka įprastas įgarsinto koncerto konvencijas ir skambančios muzikos šiuolaikiškumas apmąstomas per turinį, o šiaurinė salė pasitarnauja it nuogas, atšiaurus karkasas, leidžiantis patikrinti pačią koncertinės situacijos sampratą, kvestionuoti vienokius ar kitokius jos aspektus.
Jau minėtas dekonstrukcijos gestas, akivaizdžiai pasireiškęs paskutiniame „Tana“ kvarteto programos kūrinyje, nėra vienintelis tokio pastebėjimo patvirtinimas. Scenos paaukštinimas, įgavęs abstrahuotos dėžės pavidalą, teatrališkas apšvietimas, krintantis ant baltų sienų ir verčiantis būdrauti kone buitinėje prieblandoje, scenos pašonėje žiojėjanti niša, skirta specifiniams parodų ekspozicijos elementams, – visa tai liudija apie poreikį atkreipti dėmesį į vyksmo prasmingumą. Jis ne visada yra neproblemiškas.
Kita vertus, galima sakyti, kad ši įtampa dar nuo Arnoldo Schönbergo laikų jaučiama ir pačioje muzikoje. Tad festivalių rengėjai tokiais atvejais susiduria ir su prasmės pertekliaus problema. Kartais sudėtingas, kompleksiškas aplinkybes verta apskliausti, mat tai, kas nėra akivaizdu, ne visada tampa akivaizdu ir pasitelkus įprasminančius ar dekonstruojančius gestus.
Man regis, kaip tik tokios pusiausvyros siekta ir styginių kvarteto „Tana“ koncerte. Turint omenyje neįtikėtinai įtaigią programą, virtuozišką atlikimą, tvyrojusią emocinę atmosferą, karštas publikos ovacijas, „festivaline“ koncerto sėkme abejoti taip pat nereikia.
Šį vakarą, spalio 25 d., 19 val. Šiuolaikinio meno centre – antroji festivaliui „Gaida“ parengta šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ programa. Ji skirta kompozicijoms, kurios sukurtos naudojant itin sudėtingas atlikimo technikas („extended techniques“). Kūrinių autoriai atstovauja JAV, Graikijai, Slovakijai ir Prancūzijai.
