Su aktoriais ir kalbamės apie seną draugystę, kurios kampai nušlifuoti, apie meno apraiškas ir supratimą absoliučiai baltoje drobėje, apie gyvenimą ir kitus dalykus.
Neša žinią žiūrovams
Tomas Pukys: „Draugystė labai panašiai klostosi ir realiame gyvenime. Juk ir mes esame pasinėrę į save, į internetinį bendravimą. Nebemokame kontaktuoti tarpusavyje. Spektaklyje tai atsiskleidžia, nes trys personažai – geri draugai. Jie tiek pripratę vienas prie kito, kad nesugeba bendrauti tarpusavyje. Tačiau tuo pačiu norima išsakyti savo jausmus, bet nepavyksta – neklauso ir negirdi vienas kito. Realiame pasaulyje tai irgi vyksta.
Tiesiog pamirštame elementarius bendravimo dalykus, pokalbius. Ir mes bandome atskleisti tokio bendravimo detales spektaklyje. Manau, kad per pusantros valandos spėsime parodyti, kas mes esame, kaip bendraujame, ką girdime, kaip klausomės. Toks mano personažas Ivanas: mažas, užspaustas, bet mylintis absoliučiai visus. Ir tą jis nori pasakyti, bet pasaulis jo negirdi. Būtų labai įdomu pamatyti, kaip tas mano personažas elgtųsi išleistas į Panevėžio gatves. Kaip jį priimtų žmonės, ar norėtų klausytis jo pasakojimų? Turėtų į jį žiūrėti įdomiai, keistai.
Sąžiningai pasakysiu, šis spektaklis ir mano personažas atvėrė man pačiam akis. Priminė, kas yra draugystė ir kaip ją reikia puoselėti. Spektaklio pavadinimas „Menas“ – raktas į du dalykus: ir į meną, ir į draugystę. Kartais nereikia didelių dalykų, nes menas slypi paprastuose dalykuose. Genialusis paprastumas visada stebina ir daro stebuklus. Savo vaidmeniu nešu žinia žiūrovams, arba jie ją priims, arba ne. Tačiau man žiūrovas – draugas ir norėčiau, kad mano nešamą žinią sutiktų ir priimtų.“
Reikia mokėti išgryninti draugystę
Emilis Pavilionis: „Manau pats spektaklis neatsakys į klausimus „kas yra menas?“, ar „koks jis turi būti?“, spektaklyje kalbama apie santykių aiškinimąsi naudojant trečią objektą – šiuo atveju– meną, jo supratimą. Menas čia lyg priemonė išsakyti asmenines nuoskaudas norimam asmeniui, ko pasekoje dėl skirtingų interpretavimų, nesusikalbėjimų nutinka daug kuriozinių situacijų, nesusipratimų.
Dažnas žmogus norėdamas ką nors pasakyti kitam, bet nenorėdamas apnuoginti savo tikrosios nuomonės, ją bando įsukti į kokį kitą popierėlį (šios pjesės atveju „meną“), ir adresatui pateikti gražiai, neįžeidžiančiai. Bet kartais geru noru vedamas tiek tą savo nuomonę suka, suka, suka, kol persistengia ir išsuka viesulą, kuris galiausiai dar labiau skaudina nei paprastai pasakyta tiesa. „O ką Emiliui reiškia menas?“:
M. Mintis, Mūza.
E. Emilis, Empatija.
N. Noras, Nešti.
A. Atsakymas, Atiduoti.
S. Skonis, Sistema.
Savąjį supratimą kas yra menas į žodžius įvyniočiau taip – norimos minties skleidimas per objektą sava, sukurta kalba. Kalba, kuri turi savas taisykles. Kaip, kad galvosūkiai – vieni lengvi, kiti sunkiau perkandami, treti tik patiems autoriams suprantami.“
Mato vaidmenį iš šalies
Giedrius Arlauskas ir Donatas Kalkauskas spektaklyje atlieka tą patį Seržo vaidmenį. Nors vaidmuo tas pats, bet abu traktuoja jį skirtingai.
Donatas Kalkauskas: „Yra spektaklio režisierė, kuri pateikė Seržo vaidmens traktavimą. Tačiau mes abu su Giedriumi esame skirtingi – fiziniai duomenys, amžius, patirtis. Sudėtinga kalbėti apie savo vaidmenį, bet kai turi dublerį tai gali matyti jį iš šalies. Vis tik vaidmenys skiriasi, nors žodžius tariame tuos pačius, bet intonacijos skamba kitokios. Tačiau gerai, kad yra dubleris. Matai geriau, vertini vaidmenį kitaip.“
Giedrius Arlauskas: „Pritariu Donatui, kad galiu matyti iš šono savo personažą. Be to, žinai, kad tą patį vaidmenį kuria aktorius turintis didesnę patirtį. Vaidmenį gali papildyti. Be to, keičiamės informacija ir papildome vienas kito vaidmenį.“
D. K.: „Turėjau ir anksčiau dubliuojančių vaidmenų. Kolega irgi buvo tada už mane vyresnis. Kita vertus, jaučiasi konkurencija, bet, mano galva, konkurencija iš esmės yra geras dalykas. Verčia pasitempti. Reikėtų geriau klausti Giedriaus. Ar jo neskriaudžiu, nežaloju (juokiasi). Manau, kad nežaloju. Esame bendradarbiai ir sergame dėl vaidmens.“
G. A.: „Juk spektaklyje matys vieną arba kitą. Drauge scenoje nebūsime. Spektaklis bus kaskart kitoks. Besiruošdami premjerai, keičiamės informacija, o tai padeda ir yra naudinga spektakliui.“
Teigiama konkurencija padeda
D. K.: „Spektaklis apie draugystę. Viskas priklauso nuo režisierės, o ji labai puiki. Todėl mes visi kartu darome spektaklį. Savaime suprantama, spektaklio fabulą mato režisierė, bet spektaklį kuriame kartu. Tai labai smagus dalykas, nes tai – bendra kūryba. Savo idėjomis prisidedi prie bendro darbo. Yra teigiama konkurencija, kuri padeda kūrybai.“
Atras pažįstamų dalykų
G. A.: „Spektaklis yra kaip reiškinys – menas. Bet ir draugystė realiai yra taip pat menas. Visų trijų personažų požiūriai skirtingi į viską, net ir į tą patį meną. Tai atsispindi jų bendravime. Kiekvienas turi savo suvokimą apie meną. Vienas mėgsta modernųjį meną, kuris trumpalaikis, o tai atsispindi ir jo požiūryje į draugystę.“
D. K.: „Nenoriu labai plėstis. Mano galva, spektaklio pavadinimo „Menas“ nereikėtų suprasti tiesiogiai. Galbūt šiuo atveju meno duotybę apibūdina draugų ginčai, kurie atsiskleidžia jų bendravime. Spektaklis apie draugystę, apie santykius tarp ilgamečių draugų, o pats menas – duotybė, per kurį atsiskleidžia pagrindinė spektaklio siužeto linija. Kiekvienas spektaklį priims skirtingai. Vieni galvos, kad seną draugystę būtina išlaikyti, kiti – atvirkščiai. Ar tai blogai, ar tai gerai? Štai koks klausimas. Net jei ir žinočiau atsakymą, dabar nepasakyčiau.“
G. A.: „Spektaklyje kalbama apie žmonių nesusikalbėjimą tarpusavyje. Visi trys personažai nesusikalba. Žiūrovai galės pasisemti informacijos sau. Atras pažįstamų dalykų, kuriuos galės pritaikyti realiame gyvenime.“
