Rimo Tumino „Eugenijus Oneginas“, režisuotas Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre, taip pat buvo tarp pirmųjų Vudženo festivalio pasirodymų. Vėliau atvyko ir „Mūsų klasė“ – Yanos Ross spektaklis, režisuotas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Į visus spektaklius bilietai buvo išpirkti.
Lietuvių teatras Kinijoje vaidina vis dažniau. OKT šįkart buvo jau ketvirtą kartą. Nuo 2014 metų kinai matė „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“ ir „Hamletą“, kuris skrido į Kiniją du kartus.
Teatras be stogo
Man visada smalsu, kaip užsienyje žiūri lietuvių spektaklius. Ypač tokį kamerinį, pusbalsiu vaidinamą, kur aktoriai ir žiūrovai yra tarsi viena kompanija. Kaip apie „Žuvėdrą“, suvaidintą Venecijoje, rašė vienas italų teatro kritikas – žiūrovai čia mato ne personažus, kuriuos vaidina aktoriai, bet aktorius, kurie tampa personažais. O kaip tai atrodys, kai iš kamerinės OKT studijos aplinkos, kur nėra net scenos, „Žuvėdra“ pateks į sceną teatre, kuriame telpa trys šimtai žiūrovų?
Krėslų tame Vudženo teatre nėra, tik platūs laiptai, ant kurių prieš vaidinimą išdėliojamos pagalvėlės. Ir stogo nėra. Mes lauke. Tai net ne teatras. Vudženo miestui 1300 metų, o toje vietoje prieš tūkstantį metų pirkliai džiovindavę šilką. Šiais laikais ten vyksta daugybė kultūrinių akcijų, ir pati vieta vadinama Poezijos aikšte ar kvartalu.
Iš tikrųjų tai keli kiemai tarp istorinių sienų. Vienas iš tų kiemų festivalio metu tapo teatro sale „Žuvėdrai“, kitas kiemas – užkulisiais, trečiam kiemui su architektūriniu paveldu, gal buvusia daržine, likimas lėmė pabūti grimo kambariu, bendru visai trupei. Stogą turėjo tik daržinė. Kad vaidinimo metu aktoriai nepasiklystų tarp kiemų, ant grindinio buvo priklijuotos juostos su užrašais „Į sceną“.
Kas sušildo aktorius
Salę staigiai ir tvarkingai užpildė labai jauni žiūrovai. Niekas netrukdo manyti, kad tarp jų buvo nemažai Šanchajaus teatro akademijos studentų. Juk Šanchajus tik už poros šimtų kilometrų nuo Vudženo, o per festivalį Vudženas tampa itin patrauklus teatro žmonėms.
Festivalio rengėjai sakė, kad bilietai į tris „Žuvėdros“ vaidinimus buvo išpirkti per porą valandų. Vadinasi, „Įstabioji ir graudžioji...“ su „Hamletu“ atliko savo gerą darbą.
Kaip keista, kinų žiūrovai reagavo taip tiksliai, lyg suprastų lietuvių kalbą. Žinoma, ir titrai padėjo – o ne trukdė, kaip bijota prieš vaidinimą. Vadinasi, egzistuoja bendra teatro kalba ir yra ką atpažinti.
Ir niekas nė neįtarė, kaip šalta bestogėje scenoje. Ypač antrą vakarą, kai aktoriai jautė ne tik šaltį, bet ir ėmė pastebėti, kad partneriai net mėlynuoja, o iš burnos garas eina. Vaidina su vasariniais drabužiais – kai kas iš personažų be rankovių, su šortais, basakojai.
Vudžene dieną maždaug 20 laipsnių šilumos, o naktį, kai vyksta vaidinimas? Patys kinai sakė, kad toks staigus atšalimas jiems netikėtas. Trečią vakarą kinai persirengimo kambary padarė imbiero arbatos, parūpino aktoriams delno dydžio šildytuvėlius – prisiklijuoji tokį lopą ant drabužio, ir kažkiek kaitina.
Tą trečią vakarą prie Poezijos aikštės susirinko ne tik gavusieji bilietus. Vienas festivalio vadovų paprašė susirinkusių žiūrovų susėsti kuo tankiau, kad tilptų ir tie, kurie tikisi patekti. Matytumėt tą vaizdą, kai žiūrovų ima dvigubėti...
Pasaka skirta kultūrai
Vudženas yra senovinis pasakų miestas ant vandens. Koks jis buvo prieš 1300 metų, galima tik spėlioti, nes tokių senų šaknų šalies režimas nesaugojo. Tik neseniai Vudženas buvo restauruotas ir atkurtas, stengiantis išlaikyti, kas jam galėjo būti būdinga. Šventovės, teatrai, nameliai, amatų dirbtuvėlės. Dabar tai miestas-muziejus, apjuostas siena. Miestas – sapnas apie Kinijos senovę. Gamtos ir senovės oazė. Kadangi Vudženas – vandens kanalų miestas, jis vadinamas kinų Venecija. Kadangi jau penktus metus čia rengiamas tarptautinis teatro festivalis, į kurį atvežami garsių pasaulyje režisierių spektakliai, Vudženas vadinamas kinų Avinjonu.
Y.Ross „Mūsų klasę“ aktoriai vaidino N teatre, kurio prieš porą metų nė nebuvo, o dabar tai milžiniškas daugiafunkcis pastatas su teatro sale, kurios įranga gali būti keičiama pagal spektaklių poreikius. Videoįrašai liudija, kad Lietuvos nacionalinio teatro aktoriams po „Mūsų klasės“ ten buvo sukeltos ovacijos.
Vudženo pasaka skirta kultūrai. Net festivalio vadovei Tian Quinxin, Kinijos nacionalinio teatro režisierei, Šanchajaus teatro akademijos profesorei valdžia skyrė Vudžene rezidenciją su uždaru kiemu, kad ji turėtų kur priimti svečius. Lietuvos festivalių vadovai ką nors panašaus yra sapnavę?
Kai siaurutėmis gatvelėmis žmonių ima eiti dar tirščiau, o kiekviename plote, panašiame į aikštelę, pradeda vykti gatvės vaidinimai, šokiai ir koncertai, supranti, kad festivalis prasidėjo.
Šiemet jo programoje – 14 užsienio spektaklių, 10 kinų režisierių darbų. Kasdien vyksta „Vudženo dialogai“ – pokalbiai apie teatrą, susitikimai su režisieriais ir aktoriais. Kasdien – kūrybinės dirbtuvės, naujų teatro tekstų skaitymai, ne tik jaunų kūrėjų, bet ir visų teatro profesionalų lavinimas.
Genialumo klausimai
Vienas „Vudženo dialogų“ susitikimas buvo skirtas „Žuvėdrai“. Ne vien Oskaro Koršunovo spektakliui, bet ir Antonui Čechovui, jo pjesei. Pokalbiui vadovavo žymiausias Kinijos teatro režisierius Stan Lai, vienas festivalio steigėjų. Jis pasikvietė iš Kalifornijos teatro dėstytoją ir režisierę,A. Čechovo gerbėją Lissą Tyler Renaud ir mane, mačiusią visą O.Koršunovo trilogiją, skirtą šiuolaikinio teatro tyrimui – „Hamletą“, „Dugne“ ir „Žuvėdrą“.
Kinijoje A.Čechovas visai nežinomas, o Stan Lai jį garbina, todėl išvertė „Žuvėdrą“ ir pastatė ją, saugodamas kiekvieną žodį, bet pakeitęs vardus, „nes jūs vartojate labai ilgus vardus, o Kinijoje tai neįprasta“.
Ir štai abu pašnekovai įniko svarstyti dramaturgo personažų genialumą: jeigu jaunasis Kostia Trepliovas, kurio vaidinimą spektaklio pradžioje žiūri visi personažai, yra genijus – tada „Žuvėdra“ esanti tragedija, nes Kostia finale nusižudo. O jeigu jis vidutinybė – tada „Žuvėdra“ bus komedija?
Kostią Trepliovą OKT spektaklyje labai skaudžiai, aštriai vaidina Martynas Nedzinskas. Po jo šūvio paskutinį vakarą buvo tokia ilga ir kraupi tylos minutė, kad ji tęsėsi net aktoriams palikus sceną. Nes O.Koršunovo „Žuvėdra“ nematuoja personažų genialumo. Spektaklio finale iš gyvenimo pasitraukia žmogus, kuris nerado vietos nei mene, nei kito žmogaus širdyje.
Ateinančių metų kovą „Žuvėdros“ laukia antras skrydis Kinijos link – numatyta mėnesio turnė keliuose miestuose.
