Vis dėlto koncertų lankymas išlieka gyvybingas ritualas, per meninę realybę leidžiantis pabėgti nuo dabarties ir užčiuopti dvelkiančią ankstesnių laikų dvasią. O norintiems patirti – būtent per akademinę muziką – šiandienos esmę, dažniausiai lieka tenkintis negausiais šiuolaikinės muzikos festivaliais. Tokia yra ir „Gaida“ – aktualiosios muzikos festivalis, kasmet gausiai siūlantis tai, kas išties aktualu – sukurta ką tik ar visai neseniai, neaplenkiant elektroninės muzikos ir tarpdisciplininių projektų, priverčiančių permąstyti muzikos akademizmo rėmus. Ir tik kai kurios koncertų erdvės, pačia savo dvasia tradicijų saugotojos, o ne inovatorės (Filharmonija), įneša lengvo disonanso su tvyrančiu aktualumu.
Vis dėlto spalio 28-ąją Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje vykusį koncertą, skirtą šiemetinio „Gaidos“ festivalio kompozitoriaus amerikiečio Johno Adamso 70-mečiui, iš pirmo žvilgsnio būtų sunku objektyviai pavadinti aktualiu. Į programą įtrauktos kompozicijos sukurtos prieš trisdešimt ar daugiau metų, atliekamos simfoninio orkestro ir dar tradicinėje koncertų erdvėje... Taip ar panašiai buvo galima mąstyti prieš koncertą. Tačiau ar ir po jo?
Koncerte „John Adams 70“ Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Juozo Domarko, atliko tris J.Adamso kūrinius – fokstrotą orkestrui „Pirmininkas šoka“ („The Chairman Dances“) iš operos „Niksonas Kinijoje“ (1987 m.), „Harmonielehre“ simfoniniam orkestrui (1985 m.) ir „Grand Pianola Music“ dviem fortepijonams ir orkestrui (1982 m.), prie kurio prisidėjo solistai – Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninis duetas.
J.Adamso jubiliejui skirtas koncertas iš dalies taip pat buvo reveransas J.Domarko ir orkestro praeičiai – dirigentas su LNSO 1988 m. gastroliavo Sankt Peterburge, kur šalia kitų kūrinių atliko ir J.Adamso „Harmonielehre“, bendradarbiavo su pačiu kompozitoriumi. Anot dirigento, šis kūrinys tapo orkestro „repertuaro viršukalne“ ir „etaloniniu lietuvių orkestro galimybių parodymu“.
Žinant kūrinio kompleksiškumą, buvo išties smalsu išgirsti jį atliekamą gyvai mūsų kolektyvo dabar. Tačiau prieš „Harmonielehre“ koncerto pradžioje nuskambėjo fokstrotas „Pirmininkas šoka“. Operoje „Niksonas Kinijoje“ šis epizodas skamba scenoje, vaizduojančioje gundamai apsirengusią Madam Mao ir jos suviliotą šokiui pirmininką Mao, kurie kartu pradeda šokti fokstrotą. Ir jau klausantis šio, pirmojo vakaro kūrinio, buvo galima išgirsti tiksinčią J.Adamso muzikos bombą.
Geriau pagalvojus, kaip keista sieti J.Adamsą su sąvoka „postminimalizmas“: būtent šiai estetinei srovei atstovauja kompozitorius, ir ši kategorija yra tikrai teisinga, tačiau klausantis muzikos tas „minimal“ taip kontrastuoja su girdimu „maximal“! Ritmo pulso ir muzikos tėkmės intensyvumas, dinamiška, bet organiška muzikinės medžiagos kaita, garso dinaminė skalė, orkestro sodrumas – visa tai susijungia į tarytum „maksimalistišką minimalizmą“ (ar „minimalistišką maksimalizmą“), tarytum distiliuotą amerikietišką esenciją, kurioje susilieja amerikietiškos kilmės minimalizmas ir amerikietiškas grandioziškumas.
Vis dėlto Fokstrotas nublanko prieš po jo skambėjusį „Harmonielehre“. Štai čia visu pajėgumu sprogo J.Adamso muzikos bomba, anksčiau minėtas ypatybes sukompresinusi į ypač intensyvaus ir sodraus skambesio koncentratą. Kompozitorius minimalizmo repetityvumą ir pulsą čia jungė su vėlyvųjų romantikų orkestro atgarsiais – taip galbūt būtų rašę Gustavas Mahleris ar Richardas Straussas, jei gyventų 1980-aisiais: itin spalvinga, tiršta orkestruotė su minimalizmo „drive‘u“ veikia neįtikėtinai, kone stichiškai pasiglemždami į garsų cunamių gelmes. Be kita ko, buvo tiesiog įstabu regėti J.Domarką, esantį garbingo 81 m. amžiaus, pasiryžusį tokiai intensyviai muzikos programai ir jai energingai vadovaujantį.
Kita vertus, labai simboliška, kad dirigavo būtent jis – tai maestro iniciatyva ir nuopelnas, kad „Harmonielehre“ buvo laikomas viena LNSO repertuaro kulminacijų. Beje, pats J.Adamsas 1988 m. Sankt Peterburge LNSO atlikimą įvertino dviprasmiškai; autobiografinėje knygoje „Hallelujah Junction: Composing an American Life“ (2008 m.) kompozitorius rašė: „Sovietų pasaulyje Maskvos ir Leningrado orkestrai pasisavino visus gerus instrumentus – styginius, medinius ir varinius pučiamuosius. Orkestrai iš antraeilių šalių, tokių kaip Lietuva, gavo statinės dugną – pigiai ir grubiai pagamintus smuikus ir trimitus. [...] Lietuvių orkestro garsas buvo perdėm garsus. Jų grojimo maniera nepaprastai hiperbolizavo dinaminius skirtumus, ypač forte vietas. Visos detalės susidūrė tarytum sustiprintos iki maksimumo, tarsi kiekviena mano frazė baigtųsi keturiais šauktukais. Bet jų grojime jautėsi neabejotinas atsidavimas. Tai buvo aistringa ir galinga. [...] Muzikos mainai, kad ir koks oficialus būtų rėmimas, buvo nuoširdūs, ir buvo neužmirštama būti to dalimi.“
Po 29 metų „Gaidoje“ atliktas „Harmonielehre“ skambėjo ne be trūkumų: stigo ritmo ir artikuliacijos aštrumo (ypač styginiuose), trimitų solo tikslumo. Tačiau apskritai intensyvumo ir sodrumo nepritrūko – „Harmonielehre“ buvo jau senokai akademinės muzikos koncerte patirta keturiasdešimt minučių trukusi garsinė ekstazė (žinoma, tai ir puikios J.Adamso muzikos nuopelnas per se).
Po tokio kūrinio gali imti manyti – viskas, ko dar stipresnio besulauksi? Tačiau antrojoje koncerto dalyje skambėjusi „Grand Pianola Music“, LNSO atlikta kartu su R.Riktere ir Z.Ibelhauptu, atomine energija nenusileido ankstesniam kūriniui. Nors orkestras čia nepalyginamai mažesnis (jame visai nėra styginių, bet užtat gausu mušamųjų), dviejų soluojančių fortepijonų energija sutelkė ne mažesnę energijos koncentraciją. Tiesa, proga jai smarkiau kunkuliuoti atsirado kūriniui maždaug įpusėjus – iš pradžiū visų instrumentų tembrai susilieja į vientisą pulsuojantį audinį, tankų ir pamažu kintantį, tačiau be ryškesnių pliūpsnių (atlikime dalyvavo ir trys sopranai Lina Valionienė, Brigita Stanislauskaitė, Milda Zapolskaitė).
O antrojoje dalyje „On the Dominant Divide“ įvyko tai, ką patyrėme klausydami „Harmonielehre“: bloškiantis intensyvumas su atsiskleidusiu fortepijonų „svoriu“, kurį vizualiai dar labiau sustiprino ekspresyvūs solistai, ypač – temperamentingasis Z.Ibelhauptas, regis, iki pat kūrinio pabaigos paniręs ir vedęs į garsų liepsnas, kibirkščiuojamai išsprogusias finale. „Grand Pianola Music“ antroji dalis gerokai priminė ekstatiškąjį „Harmonielehre“, bet kartu tai – didingumo apoteozė, vėlgi amerikietiškasis grandioziškumas.
Ir štai pasiklausėme muzikos, sukurtos prieš trisdešimtmetį. Muzikos, bekompromisiškai į save įtraukiančios, o dinamiškumu, intensyvumu ir kompresija visiškai atliepiančios šiandienos gyvenimą. Tai ar ją drįsčiau pavadinti neaktualia? Tikrai ne. Taip, J.Adamsą visiškai adekvatu laikyti šiuolaikiniu klasiku, o „klasikas“ jau tarsi nurodo įsitvirtinimą praėjus laiko distancijai. Bet tai, ką prieš trisdešimt metų šis kompozitorius rašė orkestrui, manyčiau, galėtų būti etalonas ir šiandien kuriančiam kompozitoriui – meistriškas orkestro pajungimas šiuolaikiškai intensyviam ir sodriam muzikos būviui.
***
Toliau „Gaidos“ programoje: spalio 29 d., sekmadienį, 19 val. Šiuolaikinio meno centre – audiovizualinis 3D performansas-spektaklis „Sculpt“. Tai multimedijos šou, jungiantis muziką, vaizdą ir performansą, kuriame perkusininkas Philippe’as Spiesseris groja virtualiais mušaimaisiais ir erdvėje savo kūnu. „Sculpt“ pasaulinė premjera įvyko 2015 m. Prancūzijoje.
Spalio 30 d., pirmadienį, 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje – legendinis vokalinis kolektyvas „Theatre of Voices“ („Balsų teatras“) su savo įkūrėju, įžymiu atlikėju ir dirigentu Paulu Hillieriu. Koncerto programoje – meditatyvūs ir užburiantys pasaulinių muzikos garsenybių Arvo Pӓrto ir Davido Lango kūriniai. Koncerte dalyvaus styginių kvartetas „ArtVio“.
