Į šį klausimą vargu ar įmanoma atsakyti vienareikšmiškai. W. A. Mozartas rašė koncertus tuo metu dar visai naujam instrumentui – fortepijonui. XX a. kompozitoriaus Edgard’o Varèse netenkino instrumentinės muzikos galimybės – elektroninės muzikos idėją jis suformulavo dar prieš atsirandant techninėms galimybėms ją įgyvendinti, o vienas elektroninės muzikos pionierių Karlheinzas Stockhausenas pats kūrė instrumentus, kurių reikėjo jo naujoms kompozicijoms.
Populiariosios muzikos žanras „acid house“ atsirado didžėjams atsitiktinai išgavus charakteringą boso liniją elektroniniu sintezatoriumi „Roland TB–303“. Taigi, glaudus technologijų ir meno raidos sąlytis yra akivaizdus tiek klasikinėje, tiek populiariojoje muzikoje.
Nenuostabu, kad nauji instrumentai ir programinė įranga žadina smalsumą: mums įdomu, kokius pokyčius jie atneš. Tad ir festivalio „Gaida“ audiovizualinis 3D performansas-spektaklis „Sculpt“, kurio klausėmės ir kurį stebėjome spalio 29 d. Šiuolaikinio meno centre, sulaukė didelio susidomėjimo. Galbūt šio projekto autoriams „GeKiPe“ („Gestai, Kinetika, Perkusija“) pavyko sukurti tai, kas audiovizualinį meną pakreips visai nauja linkme?
Prie projekto vadovo ir perkusininko Philippe’o Spiesserio rankų buvo pritvirtinti sensoriai, o jo judesius fiksavo „Kinect“ kameros. Jos puikiai žinomos kompiuterinių žaidimų mėgėjams – šis „Xbox 360“ konsolei skirtas įrenginys žaidėjui leidžia balso ir kūno judesių komandomis valdyti kompiuterį.
Savo paskaitoje Philippe’as Spiesseris pasakoja, kad dirbdamas prie projekto kartu su kompozitoriumi ir garso režisieriumi José Migueliu Fernándezu ir kompozitoriumi Alexanderiu Vertu jis tyrinėjo ryšį tarp judesio ir garso. Erdvę, kurioje „groja“ atlikėjas, jie padalino į tris skirtingo aukščio zonas.
Kiekviena zona buvo padalinta į dar šešias dalis, taip sukuriant aštuoniolika kubų. Kiekvienam iš jų buvo priskirti fiksuoti garsai: panašiai, kaip paspaudus fortepijono klavišą pasigirsta tam tikro aukščio tonas, atlikus judesį pasirinktoje zonoje pasigirsta garsas, kuris tai zonai buvo priskirtas. Kartu su atlikėjo judesiais taip pat buvo sinchronizuoti videomenininko Thomo Köppelio sukurti vaizdo efektai.
Ph. Spiesseris teigia, kad jam šias zonas pajausti ir jose „groti“ nėra sudėtinga: skirtingais mušamaisiais instrumentais grojantis perkusininkas yra įpratęs puikiai jausti instrumentų išsidėstymą erdvėje. Tokios patirties neturinčiam žmogui ši užduotis būtų šiek tiek sudėtingesnė, bet įveikiama.
Performanso-spektaklio metu girdėjome du kūrinius: J. M. Fernandezo „Hypersphère“ ir A.Verto „Le Silence“. „Hypersphère“ – tiesioginė aliuzija į hipersferą, turinčią n-dimensiją: kuriant kompoziciją iš skirtingų garsų buvo formuojamos daugiamatės sferinės erdvės. O „Le Silence“ remiamasi ne mokslo sąvokomis, o žmogiškąja patirtimi.
Kompozitorius rašo: „Ši muzikos ir vaizdo kompozicija paremta žmogaus potyriu, kai jis palaipsniui grimzta į beribę tylą ir pamažu tampa svetimu visai žmonijai. (...) Kūrinį sudaro introspektyvių ir gyvybingų, žaismingų epizodų kaita, tarsi vaizduojanti žmogų, kuris norėtų ir vėl kontroliuoti savo likimą.“
Abiejų kompozicijų pagrindą sudarė virtualūs mušamieji instrumentai ir kiti programine įranga „Max MSP“ sintezuoti garsai, o A.Vertas savo kūrinyje taip pat panaudojo įrašytus aplinkos garsus ir žmonių balsus. Ir nors projekto idėja inovatyvi, abiejų kūrinių stilistika daug artimesnė XX a. kompozicijoms, kai elektroninės muzikos kūrėjai dar tik žengė pirmuosius žingsnius, nei šiuolaikinei elektroninei muzikai.
Pasakodamas apie vaizdo efektus Ph. Spiesseris teigia, kad jie patiks ne visiems – projekto kūrėjai juos sąmoningai stengėsi padaryti kuo efektingesnius: „Norime, kad instrumentas būtų pastebėtas, todėl čia viskas išties per ryšku (...) Štai stoviu apgaubtas ugnies. Bet, kai tūkstantis žmonių vienoje salėje stebi šou, subtilumas nebūtų parankus. Videomenininkams šis šou greičiausiai nepatiks – jis skirtas plačiajai publikai.“
Jo manymu, subtilybės nepadarytų didelio įspūdžio „Instagram“ kartai, mėgstančiai renginius fotografuoti išmaniaisiais telefonais.
Šis performansas buvo kuriamas atsižvelgiant į tai, kad juo bus siekiama pademonstruoti naujo instrumento galimybes, taip pat gauti finansinę paramą tolimesniems tyrinėjimams, ir pasirodymo metu tai jaučiasi. Neabejoju, kad festivalio „Gaida“ lankytojams būtų patikę ir ne tokie tiesmuki, ryškūs vaizdo efektai.
Abiejoms kompozicijoms ir vaizdams turbūt labiausiai trūko nuoseklaus plėtojimo, labiau apčiuopiamos struktūros, bet laikas šou metu tikrai neprailgo. Ir nors performanso meninė vertė nebuvo tokia svarbi, kaip instrumento pristatymas, projekto autoriai tai darė labai sąmoningai. Todėl neabejoju, kad dar išgirsime ir pamatysime daugiau šio instrumento panaudojimo galimybių.
Kokia šio instrumento ateitis, kol kas spręsti dar sunku, bet projekto autoriai siekia jį tobulinti. Taip pat juo naudotis jie moko vaikus. Išmokti judesius, anot autorių, nėra labai sunku – neabejoju, kad tai būtų smagi mokomoji priemonė. Kadangi „Kinect“ kameros ir sensoriai nėra labai brangūs, siekiama jį padaryti prieinamą ir platesnei publikai. Galbūt neilgai trukus festivalyje „Gaida“ išgirsime ansamblį, kurio nariai gros šokdami?
------------------------------------------
Toliau festivalis „Gaida“ kviečia: lapkričio 3 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – vienintelis Niujorko mušamųjų grupės „Sō Percussion“ solinis koncertas Baltijos šalyse. Programoje – garsieji Steve’o Reicho ir Bryce’o Dessnerio kūriniai bei festivalio kviestinio kompozitoriaus, garsiojo JAV muzikos kūrėjo Davido Lango opusas, specialiai sukurtas niujorkiečių grupei.
Lapkričio 3 d. 15 val. Šiuolaikinio meno centre rengiamas pokalbis su Davidu Langu. Renginys nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija (https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSendzHC4sKyz3QsdKLkhsj4QIFouYlljuZW-_9yQ2EMj2qSyw/viewform).
