Tačiau nuo XX amžiaus įsibėgėjusi auganti perkusijos reikšmė modernioje ir šiuolaikinėje muzikoje paliko nemenkų įspaudų. Pirmoji koncertinė vien mušamiesiems instrumentams skirta kompozicija, Edgardo Varèse’o „Ionisations“ („Jonizacijos“), buvo sukurta 1931 m., taigi mažiau nei prieš šimtmetį, tačiau per tą laiką mušamieji instrumentai tapo ne tik intensyviai eksploatuojama sfera akademinėje kūryboje, bet ir apskritai neatsiejamu šiandieninės muzikos atributu. Turiu mintyje, be abejo, ir populiariąją kultūrą, kurioje be gero „beat’o“ apskritai neapsieinama.
Tik ar tai blogai? Lygiai prieš šimtą metų, 1917 m., jau minėtas kompozitorius E. Varèse’as pareiškė, kad ilgisi „instrumentų, kurie paklustų mano mąstymui ir įnoriams, prisidėdami prie visiškai naujo nenuspėjamų garsų pasaulio, kuris patenkins mano vidinio ritmo poreikius“.
Atkreipkite dėmesį į sakinio pabaigą – „patenkins vidinius ritmo poreikius“. Ritmo pojūtis žmogui apskritai įgimtas (kaip ir didesnis ar mažesnis muzikalumas), tad, geriau pamąsčius, yra įstabu, kaip akademinėje muzikoje kartais lengva ranka „nurašoma“ akivaizdesnė pulsuojančio, „vežančio“ ritmo apraiška: neva tai primityvu, pernelyg paprastas kelias, nerimta ir t. t.
Apie 1960-uosius gimusi minimalizmo kryptis muzikoje reabilitavo pokario avangardo metais ignoruotą sklandžią, jaučiamą ritminę tėkmę ir įteisino pulsuojantį ritmą – nenutrūkstamą, dažnai monotonišką ir nesudėtingą. Iki dabarties jaučiama minimalizmo įtaka (postminimalizmo ir kitomis apraiškomis) rodo, jog tai nebuvo pigus vienadienis triukas. Tiesiog žmogui natūraliau klausyti kažko su jaučiama ritmo pulsacija; be kita ko, būtent ritmas, o ne melodija yra esminė muzikos sąlyga – ritmas be melodijos egzistuoti gali, melodija be ritmo – ne.
Po tokios ilgos įžangos jau būtų laikas pristatyti projektą, dėl kurio šis tekstas rašomas. Besibaigiančiame „Gaidos“ festivalyje koncertavęs perkusijos ansamblis „Sō Percussion“ (JAV) savo pasirodymu labai natūraliai priminė, o gal kai ką ir privertė susimąstyti apie ritmo poveikį, o kartu – ir apie mušamųjų instrumentų meninės išraiškos galimybes.
Net sunku patikėti, kad bent vienas iš koncerto klausytojų būtų likęs abejingas lapkričio 3 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusiai – nepabijosiu to žodžio – nekasdienei šventei, kai iš koncerto išeini nebūtinai kontempliuojantis kūrinių išprovokuotas rimtas temas, bet tiesiog įsikrovęs puikios energijos iš meistriškai sukurtos ir kone hedonistiškai malonios klausytis muzikos.
Niujorke įsikūrusį ansamblį „Sō Percussion“ sudaro keturi nariai – Joshas Quillenas, Jasonas Treutingas, Ericas Cha-Beachas ir Adamas Sliwinski. Susibūrę 1999 m., jie inicijuoja originalius projektus, atlieka inovatyvias, mišrių žanrų kompozicijas ir performansus, pateikia neeilines šiuolaikinės muzikos klasikų interpretacijas, kurios, anot kritikų, „nuotaikingai įkvepia savo precizija ir netvarka“. Dėl precizijos abejonių nekyla, o minimą netvarką veikiau pavadinčiau nesantūria (bet ne chaotiška) energija.
Koncerto pradžioje skambėjo dvi Steve’o Reicho kompozicijos: „Mallet Quartet“ dviem marimboms ir dviem vibrafonams (2009) ir „Marimba Phase“ dviem marimboms (1967). Jau nuo pat pirmųjų taktų S. Reicho muzika pastoviu ritmu ir kartu dinamiška medžiagos kaita įtraukė į savo tėkmę, beje, atgaivindama ir asmeninius prisiminimus apie kadaise Kaune pirmąkart aplankytą šiuolaikinės muzikos festivalio koncertą. (Tąkart, jei neklystu, vengrų ansamblis „Amadinda Percussion“ marimbomis grojo būtent S. Reicho muziką: mane – gal septyniolikmetę, kurios pažintis su šiuolaikine muzika mokyklinėje programoje apsiribojo pokario avangardu – ji privertė patikėti, kad šiuolaikinė muzika gali būti „graži“ ir „klausoma“.)
Ir tada, ir dabar muzikos klausiausi tarytum apimta transo. Apskritai S. Reicho muzika, manyčiau, gana artima elektroninės muzikos stiliui „trance“ – ypač būdinga S. Reicho fazių technika sukurti kūriniai, tokie kaip „Marimba Phase“, atliekami raminančio ir meditatyvaus tembro marimbomis.
Minimalistinės melodinės frazės ir nežymūs išsiskiriančių fazių disonansai sukuria mikro-vėlavimo įspūdį: nepaliaujami monotoniški ritmai ir „vėluojantys“, tarsi „reverberuojantys“ garsai tikriausiai daugelį panardino į taikų transą.
Pirmąją koncerto dalį efektingai užbaigusi Bryce’o Dessnerio kompozicija „Music for Wood and Strings“ perkusininkų kvartetui (2013) ritmiškas, bet ramias meditacijas pakeitė gerokai dinamiškesniais peizažais, besidriekiančiais nuo statiškų sąstingių iki beveik „techno“ intensyvumą pasiekiančių ritmų. Per 20 minučių trukęs kūrinys neprailgo – galėjo tęstis dar ilgiau (tiesa, originali kūrinio versija trunka 36 minutes): B. Dessnerio kompozicija – itin vaizdingas pavyzdys, kokia spalvinga gali būti perkusija.
„Music for Wood and Strings“ ansamblis grojo į cimbolus panašiais instrumentais, kurių stygas užgavo su lazdelėmis, primenančiomis cimbolų plaktukėlius, bei smuiko strykais – vien garso išgavimo būdai atveria garso spalvų įvairovę, kuri dar praplėsta, instrumentus amplifikuojant elektronika.
Lėtesni, skaidresnio skambesio epizodai organiškai vis keisdavosi su sodrios faktūros ir intensyvaus ritmo pliūpsniais – tokio energingo, aktyvaus ir įtraukiančio, kad ne tik galva nejučia linguodavo į taktą (pasidairiusi po salę pastebėjau, kad ne man vienai), bet ir kojos nerimo, truputį kentėdamos, kad liečia filharmonijos salės grindis, o ne šokių aikštelę.
Antroji vakaro dalis buvo skirta Davido Lango „The So-called Laws of Nature“ („Taip vadinami gamtos dėsniai“) perkusininkų kvartetui (2002) – dar vienas kūrinys, kuris skeptikams drąsiai galėtų įrodyti perkusijos spalvų paletę ir daugiaveidį charakterį. Visų atlikėjų partijos skiriasi labai nežymiai – ne daugiaplanis medžiagos kompleksiškumas yra šio kūrinio žavesio ašis, o išgryninti, įtaigūs skambesio charakteriai.
Trijų dalių kompozicija – trys visiškai skirtingi garsovaizdžiai. Medinėmis plokštelėmis atliekama pirmoji dalis – periodiškai sulėtėjančių ir vėl į tempą sugrįžtančių frazių grandinė, tarsi nenutrūkstantis, nuolat atsinaujinantis gamtos ciklas.
Antrojoje dalyje charakteringą skambesį kuria melodiniai metaliniai vamzdeliai, primenantys varpų skambesį, dėl to muzikos charakteris – gana mistiškas, turintis sakralumo atspalvių ir pakankamai meditatyvus: ypač įstrigo epizodas, kuriame atlikėjai vienas paskui kitą tai lėčiau, tai greičiau kartoja po vieną garsą – paprasta, bet taip nuskaidrinančiai hipnotizuoja...
Tačiau pats skambesys tikrai nebuvo švelnus – skaidriai faktūrai kontrastavo gana aštriai rezonuojantis instrumentų skambesys. O trečioji kūrinio dalis skambėjo išties perregimai, tarsi „sotto voce“, kurios pastelinio garso pagrindinis įrankis buvo... gėlių vazonai. Būtent jais, o taip pat kitais melodiškai papildančiais objektais buvo kuriama švelnaus, prislopinto, bet kartu išraiškingo skambesio muzika.
Ko gero, iš koncerto sukeltų įspūdžių kone aprioriškai galima nutuokti, kad tai lėmė ne tik išradingai perkusiją atskleidžianti, spalvinga, meistriškai parašyta muzika, bet jos lygį absoliučiai atitinkantis – o gal net pakylėjantis – atlikimas: „Sō Percussion“ grojimas itin preciziškas, užtikrintas, tačiau „juodos“ pastangos negirdimos – viskas skambėjo lengvai ir sklandžiai. O svarbiausia – atlikimas atitiko muzikos charakterį: nenuslūgusi, nuolat aktyviai tekėjusi energija ir rokeriški jos pliūpsniai vietomis kėlė ne tik klausymosi malonumą, bet ir euforiją.
Esu tikra, kad patiems atlikėjams buvo ir smagu, ir prasminga atlikti tokią muziką, kurią publika suvokia natūraliai, ja tiesiog mėgaujasi. Šių metų „Gaidoje“ turbūt „Sō Percussion“ koncerte girdėjosi vieni iš audringiausių aplodismentų.
-----------------------------------------------------------------------------
Toliau festivalyje „Gaida“: lapkričio 4 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – išskirtinis talentingojo Lietuvos pianisto Luko Geniušo pasirodymas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Pirmą kartą Vilniuje skambės estų kompozitoriaus Arvo Pärto koncertas fortepijonui ir orkestrui „Lamentate“. Taip pat gros JAV mušamųjų instrumentų grupė „Sō Percussion“, kuris atliks „Gaidos“ kviestinio kompozitoriaus Davido Lango opusą. Skambės lietuvių kūrėjų Tomo Kutavičiaus ir Justinos Repečkaitės nauji kūriniai. Diriguos Christopheris Lyndon-Gee (Australija–Italija).
Lapkričio 5 d. 20 val. Nacionaliniame dramos teatre – unikalus povandeninis koncertas-spektaklis „AquaSonic“. Tai pasaulinį pripažinimą pelniusios tarptautinės komandos darbas. Penki muzikantai, patalpinti dideliuose akvariumuose, gyvai kuria magišką koncertą, grodami ir net dainuodami po vandeniu! Projekto pasaulinė premjera įvyko 2016 m. Roterdamo „Operadagen“ festivalyje Nyderlanduose. Šiemet spektaklis rodytas Danijos mieste Aarhus – šių metų Europos kultūros sostinėje, vėliau sekė publikos perpildyti spektakliai Diagilevo festivalyje Rusijoje, garsiame Škotijos festivalyje „Sonica“.
