Toji formulė – tai lietuvių kompozitorių premjeros + Davidas Langas (+ galbūt dar kas nors). Ir ypač sugretinusi pirmą ir paskutinį šių metų „Gaidos“ akademinės muzikos koncertus, nesu tikra, ar tokia formulė (nežinia, tyčia sumanyta ar netyčia išsigryninusi) yra palanki lietuvių kompozitoriams.
Mūsiškių kūrėjų premjeros – tikrai nemažai susidomėjimo kasmet sulaukiantys „Gaidos“ taškai, kuriems dėmesio skiriama tiek spaudos konferencijoje, tiek žiniasklaidos pranešimuose, be to, ir šiaip turbūt natūralu, kad domina šalies, kurioje gyveni, meno aktualijos – kas, ką, kaip kuria tavo kasdienėje aplinkoje.
„Gaidos“ festivalis tęsia tradiciją palaikyti šiandienos lietuvių kompozitorius – kasmet išgirstame specialiai užsakytų premjerų: kai kurios tik festivalyje ir tenuskamba, kai kurios (manyčiau, jų – ryški mažuma) sulaukia tolesnio gyvavimo muzikos lauke. Žinoma, reikia būti aiškiaregiui, norint tiksliai nusakyti būsimą vakar nuskambėjusių lietuviškų premjerų likimą, tačiau jį nuspėti daugiau ar mažiau galima.
Lapkričio 4-osios koncertą Nacionalinėje filharmonijoje pradėjo būtent lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros, kurias atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), diriguojamas Lietuvoje ne pirmą kartą besilankančio Christopherio Lyndon-Gee.
Australijai ir Italijai atstovaujantis dirigentas čia – ne atsitiktinis svečias. Jis ir anksčiau dirigavo lietuvių kūrinius: šių metų balandį Filhamonijoje šalia kitų kūrinių dirigavo Gabrieliaus Aleknos atliekamą Vytauto Bacevičiaus Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui, su LNSO įrašė V. Bacevičiaus orkestrinų kūrinių plokštelę leidykloje „Naxos“, o naujausiame „Lithuanian Music Link“ žurnale paskelbė straipsnį apie Onutės Narbutaitės kūrybą. Šiuo metu jis rašo smuikininkei Justinai Auškelytei skirtą Koncertą smuikui. „Gaidoje“ jam teko diriguoti Tomo Kutavičiaus ir Justinos Repečkaitės pasaulines premjeras.
Pirmiausia nuskambėjo T. Kutavičiaus „Mąstanti nendrė“ simfoniniam orkestrui (2017). Kūrinį iliustruoja Blaise’o Pascalio citata: „Žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė. [...] visą mūsų kilnumą sudaro mąstymas. Juo turime save kelti, ne erdve ir laiko tėkme, kurių negalime pripildyti. Tad stenkimės tinkamai mąstyti: tai dorovės principas.“
„Stenkimės tinkamai mąstyti“, B. Pascalio žodžiais taria kūrinio anotacija, o koks mąstymas vyksta T. Kutavičiaus opuse? Ritmo struktūrose aiškiai jaučiama džiazo pianisto patirtis, o pati kūrinio eiga – tai tarsi kiek įvairuojančia medžiaga grįstų epizodų junginys, nuo ramaus iki aktyvaus kampuoto ritmo.
Muzika lyg ir kito, tačiau atrodė, kad ji stovi vietoje: kartojamos frazės tapo statiškomis, o palaipsniui intensyvėjanti muzikos medžiaga, turėjusi nuvesti į kulminaciją, niekur nenuvedė. Orkestre pristigo spalvingumo, apskritai kūrinys pasirodė tarytum koks „ataskaitinis“ – be polėkio, galbūt „tvarkingai“ parašytas, bet nuobodokas.
Toliau skambėjo Justinos Repečkaitės, šiuo metu įsikūrusios Paryžiuje, „Cosmatesque“ simfoniniam orkestrui (2017). Kūrinys įkvėptas to paties pavadinimo grįsta dekoravimo technika, kai modelis kuriamas iš skirtingo dydžio ir formos akmens gabalėlių: tai muzikinė mozaika iš skirtingo greičio kanonų.
Iš pradžių ypač žavėjo orkestro spalvos, sklandūs ir gaivūs skirtingų orkestro instrumentų grupių jungimai. Esu tikra, kad „Cosmatesque“, kaip ir kiti J. Repčkaitės kūriniai, parašytas besilaikant išgrynintos idėjinės-struktūrinės koncepcijos. Vis dėlto ši kompozicija pasirodė silpnesnė, palyginus su ankstesniais kameriniais kompozitorės kūriniais.
Orkestro galimybių spektras nederėjo su gana statiška muzikine medžiaga, kuri tik išryškino orkestrinio skambesio problemą. Tiesą sakant, kai kurie „Cosmatesque“ momentai gerokai priminė ankstesnio, galbūt sėkmingiausio kompozitorės kūrinio „Chartres“ (2012) skambesį (ir tai nėra savaime blogai – galbūt gryninasi kūrėjos stilius), tačiau kamerinis orkestras nelygus simfoniniam, kuris reikalauja visai kitokio masto sprendimų.
„Chartres“ tebelaikau sėkmingiausiu J. Repečkaitės kūriniu, kuris pavergia vibruojančiu, spalvingu, bet struktūriškai suvaldytu intensyvumu. „Cosmatesque“ šių komponentų stiprumo pritrūko, nors žaižaruojančios orkestro spalvos skambėjo žaviai.
Po kūrinių, paženklintų lietuviškosios melancholijos ar apsnūdimo, atėjo metas D. Lango muzikai. Tuos, kurie išvakarėse „Sō Percussion“ koncerte girdėjo D. Lango „The So-called Laws of Nature“ (2002), su LNSO atliekamas koncertas keturiems perkusininkams ir orkestrui „Man Made“ (2013) nelabai nustebino.
Tačiau abu kūriniai stebina perkusine išmone: pirmajame regėjome (ir girdėjome) skambančius vazonus, puodelius, modernizuotus cimbolus, o „Man Made“ buvo grojama laužant medines lazdeles, vyno buteliais ir statinėmis; žinoma, taip pat ir įprastesniais mušamaisiais instrumentais.
Pirmoji dalis kone hipnotizavo „traškančių lazdelių“ ritmais – atrodė neįtikėtina, kaip galima šitaip preciziškai ritmiškai keturiems solistams skirtingu metu, tačiau išlaikant tikslią ritminę tėkmę, manipuliuoti dinamiškoje „traškančio“ ritmo grandinėje.
Kiek nykesnė pasirodė antroji dalis, kurioje pagrindiniai instrumentai buvo buteliai, tačiau įspūdį atpirko trečiosios dalies sprogstanti energija, ypač išreiškiama griausmingai daužant statines – garso ir jėgos čia nepagailėta tiek, kad, daliai pasibaigus, salėje netgi išgirdome išgąstingai maldaujantį šūksnį „užteks!“. Finalas vėl buvo nuosaikesnis, kurį ypač papuošė skaidrūs vibrafono tembrai.
Vienoje dalyje kartu su lietuvių kūrėjų opusais nuskambėjęs D. Lango kūrinys juos tiesiog užtemdė – meistrišku muzikinės medžiagos dėliojimu ir plėtojimu, išradingumu, energija ir „draivu“. Trukęs turbūt ilgiau nei T. Kutavičiaus ir J. Repečkaitės kūriniai kartu sudėjus, D. Lango opusas neprailgo, įtraukdamas į dinamiškus, aktyvius, bet organiškus muzikos žaidimus. Sakyčiau, būtent „žaidimus“, nes kompozitoriaus muzikalumo jausmas leidžia net „nemuzikalius“ objektus suvesti į muzikaliai itin „užkabinančią“ solistų ir orkestro muzikinę visumą.
Antroji koncerto dalis turėjo būti tarsi centrinė viso vakaro ašis – tai pirmą kartą Vilniuje skambėjęs garsiojo estų kompozitoriaus Arvo Pärto koncertas fortepijonui ir orkestrui „Lamentate“, kurio solisto partiją skambino Lukas Geniušas. Nuo „pärtiškai“ skaidrių iki sodresnių, variniais pučiamaisiais užaštrintų vietų – šiame kūrinyje netrūko kontastingų nuotaikų (nuo agresyvokai ryžtingos iki skausmingai trapios) ir faktūrų.
Žinoma, tai nėra koncertas, skirtas solistui pasipuikuoti technika – tai veikiau bendra orkestro ir fortepijono kontempliacija, savo vyraujančia emocija derėjusi su prieš porą dienų minėtomis mirusiųjų pagerbimo šventėmis. Ir paprastomis muzikos raiškos priemonėmis gebanti žmoguje iškelti būsenas, derančias pagal pavadinimą – įtemptai skausmingas ar net graudžias, tačiau visa tai koreliuoja su nuskaidrinančia, trapia šviesa. Nors tai nėra patogios emocijos, tokios muzikos klausyti nesunku: būtent savo atviru, išoriniu paprastumu ji įtraukia klausytoją, kuris jau pats renkasi, kiek giliai jam norisi joje nardyti.
Išėjo taip, kad lietuvių kompozitorių premjeros buvo dvigubai užtemdytos dviejų kulminacijų – dramatiškosios D. Lango ir lyriškosios A. Pärto. Ko gero, – būkime realistai – apskritai nėra gudru šalia D. Lango groti lietuvių kūrėjų opusus.
Kad ir kokie būtume savos muzikos patriotai, jau praėjus keletui valandų, nėra paprasta atsakyti, kuo mūsų kūrėjų opusai galėtų būti verti toliau gyvuoti muzikos lauke. Tuo metu, kad ir kokios būtų skirtingos, amerikiečio ir esto kompozicijos, nesivaikydamos įmantrių filosofinių inspiracijų ar juvelyriškai tikslaus idėjinio-struktūrinio pagrindimo, pagauna klausytoją natūralia, bendražmogiška prieiga.
-----------------------------------------------------------------------------
Toliau festivalyje „Gaida“: lapkričio 5 d. 20 val. Nacionaliniame dramos teatre – unikalus povandeninis koncertas-spektaklis „AquaSonic“. Tai pasaulinį pripažinimą pelniusios tarptautinės komandos darbas. Penki muzikantai, patalpinti dideliuose akvariumuose, gyvai kuria magišką koncertą, grodami ir net dainuodami po vandeniu! Projekto pasaulinė premjera įvyko 2016 m. Roterdamo „Operadagen“ festivalyje Nyderlanduose. Šiemet spektaklis rodytas Danijos mieste Aarhus – šių metų Europos kultūros sostinėje, vėliau sekė publikos perpildyti spektakliai Diagilevo festivalyje Rusijoje, garsiame Škotijos festivalyje „Sonica“.
Lapkričio 7 d. 20 val. Šiuolaikinio meno centre – baigiamasis festivalio renginys. Įspūdingas elektroninės muzikos ir naujųjų technologijų projektas „Supercodex“, kurį atveža pasaulinio garso elektroninės muzikos ir multimedijos projektų kūrėjas Ryoji Ikeda (Japonija). Taip pat baigiamojo „Gaidos“ renginio programoje – Vytauto V. Jurgučio ir Vaclovo Nevčesausko „Metroscan“, plačiai pasaulio festivaliuose atliekamas lietuviško audiovizualinio meno kūrinys.
