Bet iki šio svarbaus debiuto solisto laukia dar daug Europos teatrų, repeticijos ir įrašai. O šį savaitgalį V.Vyšniausko Otelas įžengė į Meksikos sceną.
Ką reiškia tenorui nesibaigiančios kelionės, kiek kartų galima dainuoti tą pačią partiją, kokie darbai jam įdomiausi – apie tai kalbėjomės su V.Vyšniausku.
- Kokia scena jums yra palikusi didžiausią įspūdį?
- Ko gero, Londono „Covent Garden“ opera. Tai labai svarbus teatras. Dar Vienos valstybinė opera, kur šiemet paskutinįkart dainavau savo mėgstamiausią vaidmenį Otelą. Žinoma, nepamirštamas buvo ir debiutas Italijoje, Modenoje, Luciano Pavarotti teatre. Modena – L.Pavarotti gimtasis miestas, ir būtent ten įvyko mano debiutas „Otele“, tarptautinis proveržis.
- Ar spektaklio kokybė priklauso nuo partnerių scenoje?
- Žinoma, kažkiek priklauso. Scenoje - kaip kelyje: gali turėti techniškai tvarkingą automobilį, sėdėti už vairo gerai išsimiegojęs, pailsėjęs, turėti gerus vairavimo įgūdžius ir važiuoti pagal taisykles, bet jei pakeliui susidursi su nedrausmingais eismo dalyviais, nuo tavęs priklausys labai nedaug.
Tačiau visų „kankorėžių“ sumesti ant partnerių galvų irgi negali. Kokybę lemia ir tavo paties pasirengimas, vidinis akumuliatorius, aistra.
- Kas jums scenoje svarbiau - aktorystė ar vokalas?
- Galvoju apie visumą. Vokalo „namų darbai“ turi būti atlikti iki tol - tam yra muzikinės repeticijos, darbas su kalbos mokytojais. Svarbu žinoti ir sudėtingas vietas, kad dainuotum kartu su orkestru, darniai įsilietum į visus ansamblius. Be to, reikia atkreipti dėmesį į daugybę smulkmenų – pavyzdžiui, kur tam tikroje scenoje turi prisėsti, nes nuo to priklauso scenografijos pokyčiai.
Vis dėlto svarbiausia yra perteikti personažo būseną, žiūrovai turi matyti galutinį tavo darbo rezultatą. Viskas turi būti kaip restorane - ir šviežiai nupirktos bulvės, ir laiku užmarinuota mėsa, bet žiūrovai neturi matyti virtuvės - tik besišypsantį padavėją, kuris ant stalo padeda gerai paruoštą mėgstamą patiekalą.
- Esate sudainavęs daugybę Otelų – ar nenusibodo šis vaidmuo? Ką reikia daryti, kad kiekviename naujame pastatyme atsirastų kažkas naujo?
- Dainavau turbūt jau 108 „Otelo“ spektakliuose, 14 pastatymų. Vaidmuo „išdarinėtas“ iki menkiausių niuansų, „išminkytas“ su daugybe dirigentų. Jau galiu nebesivežti į keliones natų. Ir tikrai nenusibodo – smagu taip gerai žinoti partiją.
Yra žmonių, kuriems nuobodu gyventi, nes - „ir vėl“ pirmadienis, „ir vėl“ gimtadienis, „ir vėl“ Nauji metai, „ir vėl“ Kalėdos. Bet galima žiūrėti priešingai: „O! Dar vienas gimtadienis! Och, dar viena nauja diena! Dar viena nauja galimybė! Och, dar vienas pirmadienis!“. Viskas priklauso nuo požiūrio.
- Su kokiais pasaulio menininkais buvo įdomiausia dirbti? Koks būtų jūsų Top 3?
- Kaip dabar sutalpinti juos visus į tą top 3? (Juokiasi). Dažniausiai dainuoju ne istoriniuose pastatymuose, kurie intriguoja savo koncepcija.
Pavyzdžiui, Calixto Bieito versijoje reikėjo įsivaizduoti, kad esame Kipro saloj XX a. antroje pusėje. Režisierius man patarė pasižiūrėti filmus „Krikštatėvis“, „Kazino“ ir įsivaizduoti, kad esu mafijos bosas, o choristai – tai man dirbantys atvykėliai.
Labai įdomu buvo statyti ir „Toską“ su Dalia Ibelhauptaite, - spektaklis, retro kostiumai nukėlė į 4-ąjį dešimtmetį. O, tarkime, Eimunto Nekrošiaus „Otelas“ intrigavo savotiška scenos kalba –judesių partitūra, perteikiančia būsenas, tam tikrą teatrinę atmosferą.
Smagiausia dirbti su režisieriais, kurie ne tik patys tiki tuo, ką daro, bet ir kitus įtikina savo idėjomis. Aišku, man patinka, kai leidžiama išsakyti ir savo mintis, bet režisierius yra režisierius, jis - kaip kunigas: jei pasakė klauptis - turi klauptis.
Tačiau svarbiausia – sprendimų motyvacija, o dirbti galima įvairiai. Tarkime, režisierius Hugo De Ana nesinarplioja po tavo sielą, nesigilina, ką išgyveni – jam rūpi bendras vaizdas, o D.Ibelhauptaitė mėgsta atsispirti nuo personažo būsenos ir aplinkybių.
Negaliu išrinkti trijų favoritų, bet darbai su paminėtais režisieriais turbūt man ir yra svarbiausi.
- Nuolat keliaujate – ką jums reiškia galimybė dainuoti pasaulyje?
- Pirmiausia tai galimybė bendrauti su skirtingais menininkais, režisieriais, dirigentais, - kelti savo kvalifikaciją. Taip turtėja patirtis, kuria grįžęs namo galiu daliytis su savo tauta, kolegomis, Lietuvos publika.
- Ar būdamas svetur aplankote muziejus, bažnyčias, parodas, ar stengiatės tausoti balsą ir jėgas spektakliams ir niekur neinate?
- Būsiu atviras - stengiuosi kuo mažiau „trainiotis“. Be to, tik atrodo, kad turi daug laisvo laiko – galiausiai jo vis tiek pritrūksta. Jei turiu laisvą dieną, stengiuosi ją išnaudoti poilsiui.
Dirbti tenka „pasiraitojus rankoves“. Net jei vaidmuo žinomas, naujame pastatyme stengiuosi pamiršti ankstesnius darbus. Dabar Meksike dainuoju Otelą jau 15-oje versijoje, bet man tai naujas potyris.
- Ar skiepijate savo vaikams muzikos pagrindus?
- Nenoriu vaikams primetinėti savo valios, juolab spausti jų, kad sektų mano pėdomis. Operos solisto profesija tikrai ne iš lengvųjų, joje įsitvirtinti tiems, kurie neturi pašaukimo, yra neįmanoma.
Leidžiu vaikams patiems pasirinkti laisvalaikio būrelius, kad atskleistų savo sugebėjimus. Tik laimė ar nelaimė, - visi jie linkę į dainavimą. Tiesa, vyriausioji dukra Viktorija labiau mėgsta repą, džiazą, šiuolaikinius vokalinius žanrus.
Mano sūnus Teodoras, sakyčiau, yra „tiksliukas“ – galėtų tapti chirurgu ar matematiku, lakūnu, kosmonautu, bet ne dainininku, nors turi klausą ir puikų balsą. O mažoji 9-metė Beatričė – itin daininga ir charizmatiška. Kelionėse brolis ją vis tildo, kad nustotų dainuoti, o ji neklauso, specialiai jį erzina - taip jie nuolat konfliktuoja.
Abu vaikai lanko operos studiją, jiems patinka būti scenoje.
- Kokie darbai jūsų laukia po Meksikos?
- Pirmiausia – VCO „Samsono ir Dalilos“ premjera, Otelas Veronoje ir naujojo teatro atidaryme Danijoje. Vėliau įrašinėsiu savo pirmąją kompaktinę plokštelę su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir maestro Modestu Pitrėnu, Zygmundą R.Wagnerio „Valkirijoje“ ir Radamesą G.Verdi „Aidoje“ Estijos nacionalinėje operoje.
