Groti instrumentais po vandeniu? Tačiau jei garsiausias iliuzionistas Harry Houdini dar 1912 m. surakintas vadavosi iš narvo, nuleisto į vandenį, tai kodėl šiandien nebandyti kitų vandens teikiamų galių – bent per šimtą metų kažkiek juk pasistūmėjome? Juolab „Aquasonic“ projektas yra pirmoji dalis ciklo, pavadinto „Žmogaus evoliucija“.
Šis „Gaidos“ vakaras atrodė kaip festivalio replika į šalį, pasiūlymas atsipalaiduoti ir pažvelgti lengviau. Drauge jis kreipia mintį nuo muzikos į kitus atlikimo žanrus, o jų susimaišymo laikais „Aquasonic“ galėjo pasirodyti ir „Sirenose“, ir „Naujojo Cirko savaitgalyje“ ar kitame atlikimo menų festivalyje. Nes vis dėlto muzika čia nėra pagrindinė tema.
Suprantu, kad 10 metų tyrinėjimų ir išrasti sudėtingi instrumentai, garso sklidimo ir perdavimo vandeniu būdai yra didžiulis darbas, mokslo ir kūrybos maratonas, bet paprastai tokie išradimai visiškai neplanuotai atsiliepia kitoms mokslo ar technologijų sritims (kaip, pavyzdžiui, australų performerio Stelarco darbai – medicinai ar net karo pramonei).
Menui čia lieka tik cirko pobūdžio pristatymas. Ir tai jokiu būdu nenuvertina muzikos meno, nes cirkas reikalauja ne menkesnių pastangų, tačiau čia dar reikėtų pridurti, kad koncertas buvo artimesnis tradiciniam cirkui. Groti po vandeniu, greitai išnirus įkvėpti ir vėl panirus sukti povandeninę rylą, sinchroniškai mušti būgnus ir dubenis – ir net dainuoti duetu su kito akvariumo karaliene.
Tokiame cirke gali būti barzdota moteris, tolimos šalies aborigenas narve, „kingkongų“ porelė ir kiti „frykai“, prieš daugiau nei šimtmetį karaliavę Niujorko Konio salos atrakcionuose. Nes čia pateikiamas „kitoniškumas“, žmogiškų galimybių išbandymai, meistrystė, kurios neįvaldė niekas kitas.
Šį tradicinį cirkiškumą pabrėžia ir pats pristatymas atskirais numeriais, t. y. vėlgi pabrėžiama tik paties fenomeno ypatingumas. Nes muzika, nors yra komponuota atsižvelgiant ir į instrumentus, ir į garso sklaidą, ir į vandens lėtinamus muzikantų judesius, kaip galutinis produktas pati savaime nėra kažkuo ypatingesnė, – tokios ramios ir kiek paslaptingos melodijos itin tinkamos meditacijoms ir masažų kabinetams. Ypatingas tik pats jos perdavimo būdas. O jam kaip tik ir trūko jėgų ar net minčių sukurti koncepciją, savotišką legendą.
Žiūrint (būtent, daugiau žiūrint) koncertą prisiminė šįmet Venecijoje pristatoma Damieno Hirsto paroda „Sudužusio „Neįtikėtinojo“ lobiai“ (Treasures from the Wreck of the Unbelievable), kurią nuo totalaus pompastiško kičo gelbsti (nors iš esmės ne) tik sukurta gan kruopšti legenda apie jūros dugne atrastas skulptūras ir jose vaizduojamų dievų mitologiją, pateikiami „davinčiški“ neva Renesanso laikų piešiniai, perkuriami graikų ar egiptiečių mitai – ir tai bene įdomiausia parodos dalis.
Taip šiame „Aquasonic“ koncerte man trūko pasakos apie įkalintas „sirenas“ ir jų giesmes ar net apie technologines ypatybes, fizikinius garso parametrus, – nors kokių pretekstų minčiai pasistūmėti kiek toliau nuo atrakcionų. Juolab pats muzikos pristatymas tai leidžia, jis itin teatriškas – puikus apšvietimas ir kostiumai, lietaus sienos ir paslaptingai pateikti patys instrumentai, jų ir aplinkos – vandens, stiklo – įgarsinimas (Niujorke įsikūrusi „FuturePerfect Productions“ kompanija daug dirba su Skandinavijos menininkais ir įvairiomis meno institucijomis JAV, pasitelkdama naująsias technologijas).
Koncertas priminė ir šioje scenoje grojusius kitus keturis „akvariumus“ – Justės Janulytės „Smėlio laikrodžius“. Muzikos pasaulis vis labiau susiduria su rinkos spaudimu pristatyti kūrinius kuo atraktyviau, ir šis koncertas – ne išimtis, juo labiau, kad muzikantai patys įsispraudė į vizualaus pateikimo spąstus, bandydami kompensuoti muzikos neišskirtinumą sodriu vaizdu. Tai suteikė grožio, bet šiuolaikiniame meno pasaulyje be minties taip pat imi dūsti.
------------------------------------------
Lapkričio 7 d. – baigiamasis festivalio „Gaida“ renginys. Šiuolaikinio meno centre bus parodytas įspūdingas elektroninės muzikos ir naujųjų technologijų projektas „Supercodex“, kurį atveža pasaulinio garso elektroninės muzikos ir multimedijos projektų kūrėjas Ryoji Ikeda (Japonija).
Taip pat programoje – Vytauto V. Jurgučio ir Vaclovo Nevčesausko „Metroscan“, plačiai pasaulio festivaliuose atliekamas lietuviško audiovizualinio meno kūrinys. Pradžia 20 val.
