Tokios nuostatos laikosi ir Ryoji Ikeda, lapkričio 7 dieną Šiuolaikinio meno centre surengęs pasirodymą festivalio „Gaida“ uždarymo koncerto metu.
Ryoji Ikeda apie savo kūrybines intencijas kalbėti nemėgsta: nors prieš pradėdamas dirbti jis suformuluoja koncepciją, užbaigęs darbą ją bemat užmiršta ir teigia, kad vieno teisingo būdo interpretuoti jo muziką nėra. Kiekvienas klausytojas raktą į kūrinį turi rasti pats.
Ryoji Ikedą „apšildė“ kompozitorius Vytautas V. Jurgutis ir vaizdo menininkas Vaclovas Nevčesauskas, atlikę audiovizualinį performansą „Metroscan“. Kūrinys pirmą kartą buvo pristatytas 2010 metais ir sulaukė didelio pasisekimo: kūrėjai projektą gyvai atliko Tokijuje, Honkonge, Niujorke, Indijoje ir įvairiuose festivaliuose Europoje.
Klausantis „Metroscan“ man turbūt pirmiausia kilusi asociacija – sąsajos su Alva Noto įkurtos įrašų kompanijos Raster-Noton estetika. Raster-Noton leidžia asketiškus, minimalistinius albumus, kuriuose itin daug dėmesio skiriama garso dizainui ir ryšiui tarp meno ir mokslo (Ryoji Ikeda taip pat bendradarbiauja su šia įrašų kompanija). „Metroscan“ muzika komponuojama tik iš skaitmeninių garsų, apimant labai platų dažnių spektrą, o vizualika kuriama realiu laiku, į vaizdą konvertuojant garso duomenis. Jos tematika artima šiam kompozicijos principui: didžiulis duomenų ir informacijos srautas bei tempas, skaitmeninė erdvė ir visa, kas susiję su žodžio „metro“ (gr. metron – matas) kilme: metropolis, matavimas ir t. t.
Muzika apima nemažai elektroninės šokių muzikos stilių, iš jos pasiimant tik kelis esminius elementus: dub techno, kuriame leidžiama įsiklausyti į kiekvieną sąskambį, jiems paliekant erdvės išsiskleisti laike, minimal techno, kuriam būdingas kuo labiau išgrynintas skambesys ir pasikartojantys mušamųjųb ritmai, ir juos apgaubiantys ambientinis pamušalas. Stilistiškai „Metroscan“ tikrai puikiai tiko prieš Ryoji Ikeda pasirodymą.
Ryoji Ikeda „Supercodex“ būtų galima pavadinti garso studija. Klasikinėje (ir apskritai instrumentinėje) muzikoje garso savybės nėra pačios svarbiausios: ji kuriama jau turint tam tikrus fiksuotus instrumentų tembrus, o svarbiausi pokyčiai vyksta harmonijos ir melodijos lygmenyse. Nors šiuolaikinėje muzikoje išplėstinės technikos kartais padeda išgauti neįprastų tembrų, jų apimamų dažnių spektras išlieka gana siauras.
Elektroninėje muzikoje tembrų vaidmuo daug svarbesnis: kūrėjai patys sintezuoja garsus, juos keičia įvairiais filtrais ir efektais. Tačiau ir elektroninėje muzikoje, ypač populiariojoje, dažnai neatsisakoma įprastos muzikinės kalbos: kaip ir klasikinei muzikai, jai būdinga dinamikos kaita, svarbi harmonija ir melodijos.
Ryoji Ikeda kūriniuose viso to nėra: lieka tik ritmas ir itin apgalvotos struktūros, kurias jis kuria iš grynųjų tonų ir triukšmų. Grynieji tonai neturi obertonų ir yra visiškai „švarūs“, turintys tik vieną dažnį, skaidraus skambesio. Absoliučiai visi realybėje skambantys garsai obertonus turi, tad grynuosius tonus galima tik sintezuoti. Tuo tarpu triukšmai apima labai platų atsitiktinių dažnių spektrą. Ryoji Ikeda jungia šias priešingybes.
Jo kūryboje labai svarbūs psichoakustikos tyrinėjimai: pirmasis Ryoji Ikeda albumas +/– (1997) buvo išleistas bendradarbiaujant su garso inžinieriais ir audiologais. Nors albumas skirtas klausytis su ausinėmis, kūrinių klausantis skirtingose erdvėse ir jose judant atsiskleidžia vis kitos garso savybės: keičiasi tembrų santykiai, garsumas, išryškėja vis kiti sąskambiai. Pačiame paskutiniame kūrinyje grynieji tonai palengva vis kyla aukštyn. Sunku įvardinti tą ribą, kada juos nustoji girdėti: net kūriniui pasibaigus atrodo, kad jie tebeskamba, švelnūs ir beišnykstantys.
„Supercodex“ psichoakustiniai tyrinėjimai ne mažiau reikšmingi. Pasirodymas apima labai platų dažnių spektrą – Ryoji Ikeda kartu su triukšmais naudojo labai aukštus ir žemus dažnius, neretai peržengiančius žmogaus garso suvokimo ribas. Šie dažniai, nors ir negirdimi arba girdimi labai silpnai, kelia stiprius fizinius pojūčius. Man pačiai jie buvo malonūs, tačiau kai kuriems klausytojams jie buvo per intensyvūs – jiems netgi teko išeiti iš salės.
Kompiuterinė grafika, suprogramuota Tomonaga Tokuyama, buvo visiškai sinchronizuota su muzika. Asketiškos, juodai-baltos vizualizacijos net kėlė asociacijas su japonų piešiniais juodu tušu baltame popieriuje, kai meistras keliais įgudusiais štrichais išgauna trokštamą vaizdą.
Nors Ryoji Ikeda eksperimentuoja su garso savybėmis ir akustika, o jo kūriniai rašomi remiantis logaritmais ir atliekami prestižinėse meno galerijose ir koncertų salėse, jis savo muzikos nelaiko labiau sofistikuota ir aukštesne meno forma, nei šokių muzikos, nuo kurios ir prasidėjo jo muzikinė karjera. Viename interviu jis pasakoja: „Esu vidutinio amžiaus vyras, kuriu instaliacijas, bet jaučiuosi lygiai taip pat, kaip tada, kai man buvo dvidešimt penkeri ir grodavau klubuose“.
„Supercodex“ beveik visą laiką išlaiko pastovų keturių ketvirtinių metrą, būdingą šokių muzikai, o ryškūs triukšmų ir sintetinių garsų ritmai ir gilūs, sodrūs bosai priminė utopinį techno – tokį, kurį jauti visu kūnu ir kurį girdint visa kita išnyksta, o protarpiais net norėjosi šokti ir buvo labai sunku ramiai išsėdėti kėdėje.
Nors Ryoji Ikeda nieko nepasakojo apie kūrinio koncepciją ir klausytojams nepasiūlė jokios „Supercodex“ interpretacijos, ji buvo visai nereikalinga: norėjosi tik pasinėrus klausytis ir stebėti. O potyris buvo galingas ir sunkiai su kuo nors palyginamas.
