„Dreamland“ premjera LNDT Mažojoje salėje įvyks lapkričio 25, 26 dienomis.
Šio spektaklio pradžia galima laikyti lygiai prieš metus, lapkričio 18 d., LNDT Studijoje pristatytą LNDT ir menų agentūros „Artscape“ bendrą projektą „Arrivals / Departures“, kuriam medžiagą kūrybinė grupė rinko Pabradės užsieniečių registracijos centre, kalbėdamiesi tiek su atvykėliais, tiek su centro administracija, taip pat iš Lietuvos ir užsienio internetinių straipsnių, politikų pasisakymų ir vaizdo įrašų.
Nuo pat pradžių prie kūrimo projekto, be teksto autorių ir režisieriaus, dirba ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė. Vasarą R.Ribačiauskas, K.Savickienė ir M.Jančiauskas lankėsi ir karštuosiuose pabėgėlių priėmimo taškuose Graikijoje bei Makedonijoje, bet tvirtina, kad pabėgėlių krizė Europoje buvo tik atspirties taškas, ir „Dreamland“ nebus apie tipiškai lietuvių suvokiamus pabėgėlius, o greičiau apie žmones, palikusius savo šalį arba tai, kas brangu.
„Dreamland“ – tai spektaklis apie migraciją. Tik ne tą, kuri apibrėžiama žodynuose ir enciklopedijose, o tą, kurią patiriame kiekvienas“, – sakė kūrėjai.
„Lietuva, formaliai sutikusi su Europos Sąjungos kvotomis ir po truputį įsileisdama pabėgėlių šeimas, didžiosios jų dalies netenka iš karto po integracijos proceso. Nerasdami Lietuvoje darbo, jausdami visuomenės priešiškumą arba norėdami susijungti su Europoje išsibarsčiusiais šeimos nariais, šie žmonės išvyksta iš šalies legaliai išsinuomotais autobusais arba nelegaliai, padedami kontrabandininkų“, – sakė vienas spektaklio tekstų autorių R.Ribačiauskas.
Todėl LNDT scenoje žiūrovai pamatys ne aktorių įkūnytus personažus, o tikrus žmones. Šįkart – Lietuvoje gyvenančius imigrantus iš Artimųjų Rytų, Turkijos, Afganistano, Rusijos. Kai kurie yra pabėgėliai, kuriems prieglobstis Lietuvoje išsaugojo laisvę ar net gyvybę, kiti – ekonominiai, meilės migrantai, studentai. Beveik visi jie sako, kad neturi Lietuvoje draugų. Praeiviai dažnai pereina į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų su jais prasilenkti. Butų nuomotojai meta telefono ragelius išgirdę jų tautybę. Nepaisant to, šie žmonės tikina esą dėkingi Dievui, Alachui ar likimui už tai, kad yra Lietuvoje. Jie skirtingi, tačiau visus juos sieja nesibaigianti nesvarumo būsena. Būsena, kai vienu metu esi ir „čia“, ir „ten“. Arba nesi niekur.
„Galbūt šią būseną pažįsta tie, kurie patys buvo emigravę. Galbūt ji artima negalintiems užsiimti tuo, kuo norėtų, arba tiems, kurie nemyli ar jaučiasi nemylimi. Tačiau stipriausiai žmogus ją jaučia tada, kai supranta, kad tai, kas palikta, negrįžtamai pasikeitė, ir kad grįžti tiesiog nebėra kur. Būtent šią būseną ir siekiame užčiuopti spektaklyje.
Ar įmanoma prie jos priprasti, su ja susigyventi? O gal iš jos išsivaduoti? Ir kur yra „Dreamland“ – svajonių šalis? Ten, iš kur atvykta, ar čia, į kur atkeliauta? Žmogaus viduje? O gal ji išvis neegzistuoja?“ – svarstė R.Ribačiauskas.
Spektaklio režisierius M.Jančiauskas sakė: „Lietuva – visiškai homogeniška valstybė, todėl migracijos srautą mums sunku apskritai suvokti. Tačiau vienaip ar kitaip netolimoje ateityje, manau, Lietuvai teks susidurti su šiuo reiškiniu platesniu mastu. Todėl būtent dabar, kai kuo toliau, tuo labiau pasaulis radikalėja, reikia parodyti supratingumą atvykėlių atžvilgiu ir nebijoti dėl to, kad mūsų tapatybė gali skilti. Baimė tik parodo tos tapatybės silpnumą.“
„Dreamland“ scenoje savo istorijomis dalysis Feyzanur Onal, Vsevolodas Černozubas, Danilas Konstantinovas, Abdo Zein Al Abedeenas, Zabis Ahmadis.
Spektaklio dailininkė – Lauryna Liepaitė, vaizdo projekcijų autorė – Aneta Bublytė, 3D animacijos autorius – Aivaras Ligeika.
