Lapkričio 19-ąją šio festivalio kvietimu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre koncertuos vieno ryškiausių šių dienų pianistų Neilo Cowley trio iš Didžiosios Britanijos.
Būtent N.Cowley daužomi ir glostomi klavišai skamba pirmuosiuose dviejuose pasaulinės superžvaigždės Adele albumuose, taip pat ir didžiajame jos hite „Rolling In The Deep“, kuris pelnė tris „Grammy“ apdovanojimus. Dėl galimybės jį prisivilioti savo įrašams varžosi ryškios popmuzikos žvaigždės – nuo Emeli Sande iki Rihannos ir Ritos Oros, komplimentus jam žeria garsus dainininkas Jamie Cullumas.
Tačiau pagrindinė šio pianisto muzikinė erdvė – džiazo trio, kuriame jis groja su australu bosistu Rexu Horanu ir būgnininku ir Naujosios Zelandijos Evanu Jenkinsu. Šios grupės koncertai spindi ne tik gaivališkų muzikinių idėjų proveržiais, bet ir humoru bei puikiu bendravimu su publika.
„Džiazo pasaulyje, pilname užsisklendėlių, Neylas Cowley yra retas muzikinis ekstrovertas, tas, kuris sugeba bendrauti su platesne auditorija. Tai reikia branginti“, – taikliai pastebėjo britų leidinys „The Guardian“.
Kai Neilui buvo dešimt, jis prestižinėje Londono salėje „Queen Elizabeth Hall“ jau grojo Dmitrijaus Šostakovičiaus koncertą fortepijonui ir atrodė užsitikrinęs puikią klasikos pianisto ateitį. Tačiau paauglystėje viskas apsivertė aukštyn kojomis – maištaujantis jaunuolis metė muzikos pamokas ir su bičiuliu subūrė grupę, grojančią „The Blues Brothers“ dainas, – anot jo, tik tam, kad galėtų patekti į barus.
Septyniolikos pianistas pasuko į popmuziką – visų jos gudrybių išmoko koncertuodamas ir grodamas su įvairiais atlikėjais, tarp jų – ir chill out muzikos žvaigždėmis „Zero 7” bei fanko muzikos pažibomis „The Brand New Heavies“. Neilas net pats subūrė chill out muzikos duetą „Fragile State“. Tačiau 2006-aisiais kompiuteriai jam įgriso, tad muzikantas grįžo prie gyvų instrumentų, įkūrė savo leidyklą ir pradėjo džiazo pianisto karjerą.
Jau pirmasis jo diskas „Displaced“ 2007-aisiais pelnė BBC apdovanojimą kaip geriausias metų džiazo albumas. „Neįtikėtinai virtuoziškas pianistas ir puikus kompozitorius“, – tuo metu rašė apie N.Cowley kritikai.
2008-aisiais pasirodė antrasis Neilo grupės albumas „Loud Louder Stop“, kuriame jis toliau laužė visas ribas įpindamas į savo kūrybą šokių muzikos ritmus ir ugningą roko energiją. Visame pasaulyje melomanų pagarbiai lyg Biblija vartomas žurnalas „Mojo“ įtraukė šį darbą tarp 50-ies geriausių metų albumų.
Kone kiekviename albume pianistas vis keičia kryptį – plėsdamas savo muzikinį lauką, kurdamas neįprastas aranžuotes ir vis stiprindamas savo, kaip vieno britų šiuolaikinio džiazo lyderių, reputaciją.
Kritikai jo muzikoje įžvelgia ir pankroko beprotybę, ir pritrenkiančius muzikinius motyvus, ir subtilų švelnumą. Vadina jį simpatišku ekscentriku ir vienu iš tų, kurie turi galimybę džiazu sudominti jaunimą.
N.Cowley muzika apibūdinama ir kaip „džiazas grupės „Radiohead“ gerbėjams“, ir kaip „Brado Mehldau ir „Nirvana“ susidūrimas“, ir kaip „geriausi himnai pilniems stadionams, kurių neparašė grupė „Coldplay“. Neilo kūrybinis polėkis dažnai lyginamas su legendinio prodiuserio bei ambientinės muzikos titano Briano Eno ir su muzikos filmams kompozitoriaus Hanso Zimmerio.
Kai 2013-aisiais radijo stotis „Jazz FM“ surengė savo pirmąją apdovanojimų ceremoniją, būtent Neil Cowley trio buvo paskelbta geriausia britų džiazo grupe. Tačiau ant laurų miegoti jis nesiruošia – nuotykių troškimas Neilą ir jo bendražygius veda labai įdomiais keliais.
Jie grojo prestižiniusoe Monrealio (Kanada) ir „Montreux“ (Šveicarija) džiazo festivaliuose, garsiojo brito Joolso Hollando TV laidoje, įrašė garso takelius „Guinness“ alaus ir „Nokia“ telefonų reklamos klipams. Neilas jau spėjo pasižymėti ir kaip muzikinių radijo bei televizijos laidų vedėjas, o 2012-aisiais pribloškė projektu Londono džiazo festivalyje, kuriame 30 muzikantų orkestrą išprovokavo groti be natų, vien iš klausos.
Originaliu sumanymu išsiskiria ir naujausias Neilo albumas „Spacebound Apes“, pasirodęs praėjusiais metais. Tai konceptualus darbas apie kaltę, praradimą ir ilgesį, pristatytas labai neįprasta forma net pagal ne sykį stebinusio pianisto standartus.
Prieš pasirodant albumui, internete atsirado tinklaraštis, rašomas Neilo sugalvoto personažo Lincolno. Savo kasdienybę ir jausmus, kelionę į jo galvoje esančią planetų sistemą aprašantis vyriškis sulaukė nemažai sekėjų – galiausiai paaiškėjo, kad jo nuotykiai yra raktas į naujojo albumo istoriją.
Dramatiškas, elektroninės muzikos potėpiais nuspalvintas albumas, anot paties Neilo, yra įkvėptas garsaus fantastikos rašytojo Arthuro C.Clarke'o knygos „Miestas ir žvaigždės“, o jį įrašant fone nuolat sukosi kino genijaus Stanley Kubricko filmas „2001 metų kosminė odisėja“.
Muzikos albumu, interaktyvia interneto svetaine, knyga su natomis ir iliustracijomis (sukurtomis filmo „Pano labirintas“ dailininko Sergio Sandovalio) pristatytas N.Cowley darbas sulaukė didelio susidomėjimo – vien kūrinys „Grace“ interneto platformoje „Spotify“ išklausytas daugiau nei tris milijonus kartų.
„Aukščiausios kokybės“, „pritrenkiantis“, „nuostabus“, „įtraukiantis“ – tokie komplimentai šiam albumui pasipylė muzikinėje spaudoje. Jau netrukus N.Cowley leis tai išgirsti Vilniuje. Koncerte, kuris įkvėps mąstyti, nustebti ir atrasti.
