Talentingas ir žavus rusų baritonas D.Chvorostovskis nuo onkologinės ligos – smegenų auglio – mirė eidamas 56-uosius metus, praėjus vos mėnesiui nuo 55-ojo gimtadienio spalio 16-ąją.
Tą dieną savo namuose Londone jis priiminėjo draugų ir gerbėjų sveikinimus, kartu liūdnai pajuokaudamas dėl to, kokias absurdiškas, fantasmagoriškas formas kartais įgauna populiarumas: mat vos prieš kelias dienas, spalio 11-ąją, buvo pasklidę gandai apie jo mirtį.
Apie tai rašė visa Rusijos žiniasklaida, bet staiga paaiškėjo, kad D.Chvorostovskis gyvas. Rusijos žiniasklaida skelbė, kad baritonas mirė savo namuose Londone. Tačiau kilus ažiotažui, greitai socialiniame tinkle „Facebook“ parašė pati solisto žmona Florence. Ji pasipiktino: „Mano vyras gyvas, jis ramiai miega šalia manęs! Po velniais, kas rašo tokius dalykus!“
Po kurio laiko paaiškėjo, kad dėl šios nemalonios situacijos kalta rusų žurnalistė Jelena Lapteva. Ji „žinią“ perskaitė socialiniuose tinkluose ir nepatikrinusi paskelbė viename Rusijos portale. Informacija gretai išplito po kitus portalus. J.Lapteva gailėjosi ir viešai atsiprašė tiek D.Chvorostovskio, tiek jo artimųjų.
Dabar žinia apie dainininko mirtį, deja, jau ne pramanas.
Nebuvo uolus mokinys
D.Chvorostovskis gimė 1962 metais Krasnojarske, ginekologės ir inžinieriaus chemiko šeimoje, bet muzika jį supo nuo vaikystės: jo tėvas kolekcionavo pasaulio operos žvaigždžių įrašų plokšteles, pats dainavo, skambino fortepijonu, pažindino sūnų su garsiausių operos menininkų kūryba.
Pats Dmitrijus uždainavo ketverių metų, po to tėvas jį pradėjo mokyti groti fortepijonu ir netrukus jie pradėjo rengti šeimos koncertus, berniukas pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Iš pradžių mokytojai jam pranašavo pianisto karjerą, nors Dmitrijus didelio entuziazmo nerodė, nebuvo uolus mokinys, santykiai su pedagogais nesiklostė.
Baigęs mokyklą jis netikėtai nutarė stoti į M.Gorkio pedagoginę mokyklą, muzikos mokytojo specialybę. Tuo pačiu metu jis susižavėjo maištinga muzika, pradėjo dainuoti roko grupėje. Vis dėlto netrukus jaunuolis susitupėjo ir įstojo į Krasnojarsko menų institutą. Mokėsi pas profesorę Jekateriną Jofel, parengusią ištisą kartą operos atlikėjų.
„Buvau sunkus vaikas – savavalis ir užsispyręs. Manyje nuolat kunkuliavo protesto dvasia. Tėvų siaubui, jaunystėje porą metų priklausiau roko grupei. O dar grasinau pabėgti iš namų tiesti Baikalo-Amūro magistralės. Ir tik muzika, kuri patiko nuo pat vaikystės, padėjo man nusiraminti“, – vėliau prisiminė solistas.
Atėjo, padainavo, laimėjo
Artistas pradėjo dainuoti dar būdamas trečio kurso studentas Krasnojarsko operos ir baleto teatre. Per penkerius darbo šiame teatre metus jis tapo Krasnojarsko žvaigžde, dainavo pagrindines baritono partijas operose „Eugenijus Oneginas“, „Traviata“, „Faustas“, „Pikų dama“, „Jolanta“.
Tačiau regioninio teatro scenoje artistas spindėjo neilgai. 1989-aisiais 27 metų D.Chvorostovskis, pasak Londono „Times“, „atėjo, padainavo ir laimėjo“ BBC operos dainininkų konkursą „Pasaulio dainininkas“ Kardife.
Atletiško sudėjimo jaunas artistas su amžiaus neatitinkančia pražilusia ševeliūra akimirksniu sugriovė operos dainininkų stereotipą ir išgarsėjo visame pasaulyje.
„Jis atrodo kaip jaunas Rudolfas Nurejevas, o dainuoja kaip Pavelas Lisicianas“, – tuomet rašė garsus britų kritikas Alanas Blythas.
Jau pirmą dieną po pergalės D.Chvorostovskis pasirašė kontraktą su JAV muzikos įrašų kompanija „Philips“, kuri vėliau išleido daugiau kaip dvidešimt jo albumų.
O 1991 m. D.Chvorostovskiui vis dėlto pavyko tapti ir roko žvaigžde pagal žurnalo „People“ versiją. Šis žurnalas išspausdino D.Chvorostovskio portretą ant viršelio.
Po debiuto Vakaruose, Nicoje (Prancūzija), Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“, D.Chvorostovskis pradėtas kviesti į garsius operos festivalius ir geriausius pasaulio teatrus: Londono karališkąjį, Niujorko „Metropolitan Opera“ (JAV), Čikagos „Lyric Opera“ (JAV), Paryžiaus operą (Prancūzija), Milano „La Scala“ (Italija), Vienos valstybės operą (Austrija). Jis dirbo su tokiais dirigentais kaip Jamesas Levine’as, Bernard’as Haitinkas, Claudio Abbado, Lorinas Maazelis, Zubinas Metha, Jurijus Temirkanovas, Valerijus Gergijevas.
1994 metais artistas persikėlė į Londoną, nusipirko namą, vėliau gavo Didžiosios Britanijos pilietybę, bet nuolatos grįždavo koncertuoti į gimtąją Rusiją. 2004 m. gegužę jis pirmasis iš rusų operos dainininkų surengė solo koncertą su simfoniniu orkestru Raudonojoje aikštėje Maskvoje. Koncerto transliaciją per televiziją matė daugiau kaip 25 šalių žiūrovai.
2006 m. artistas sukūrė projektą „Chvorostovskis ir draugai“ ir supažindino Rusijos operos mėgėjus su pasaulio operos scenos žvaigždėmis.
Daugiavaikis tėvas
D.Chvorostovskio nuomone, neįmanoma sunaikinti vyro medžiotojo instinkto, o medžioklė jam – tai kūryba, be kurios jis negali gyventi. Lygiavertė jo gyvenime galėjo būti tik šeima.
Su Svetlana, kordebaleto šokėja, Dmitrijus susipažino Krasnojarsko teatre 1986 m., po trejų metų jie susituokė. Šeimai persikėlus į Londoną, tuomet jau pasaulinės garsenybės žmona baigė savo karjerą, o 1996 m. jiems gimė dvyniai Aleksandra ir Danila. Poros santykiai buvo sudėtingi, lydimi nuolatinių ginčų ir žmonos neištikimybės, tad 2001 m. jie nutarė skirtis.
Su antrąja žmona Florence Illi dainininkas taip pat susipažino scenoje.
„Pamačiau nepaprasto grožio merginą. Tuomet dar bandžiau gelbėti savo pirmąją santuoką, stipriai laikiau save kumštyje, labai stipriai. O čia režisieriaus valia mes turėjome bučiuotis scenoje. Ir aš jai per repeticiją sakau: „Aš vedęs, turiu du vaikus.“ O ji: „Na ir kas?“ Viskas buvo aišku iš pirmo žvilgsnio“, – viename interviu pasakojo dainininkas.
2003 m. porai gimė sūnus Maksimas, dar po ketverių metų duktė Nina, o Floša, kaip švelniai Dmitrijus vadino savo išrinktąją, metė karjerą dėl šeimos.
„Su Floša mano gyvenimas iš esmės pakito, sušvito ryškiomis spalvomis! Man ir galvoti, ir kvėpuoti, ir dainuoti lengva. Aš visada ieškojau vidinio balanso ir šios moters dėka radau. Viskas stojosi į savo vietą. Floša leidžia man būti savimi, labai pagarbiai žiūri į mano profesinę veiklą. Man tai labai svarbu“, – pabrėžė artistas.
Laikėsi iki paskutinės akimirkos
2015 m. dainininką, jo šeimą ir gerbėjus sukrėtė žinia – D.Chvorostovskiui diagnozuotas smegenų auglys. Ilgą laiką nei rusų, nei britų medikai negalėjo nustatyti, kodėl dainininkui nuolat skauda galvą, kodėl kartais jis praranda koordinaciją. Diagnozę nustatė amerikiečių specialistai.
„Diagnozė man padarė sprogusios bombos įspūdį. Gyvenimas ėmė suktis prieš mane pašėlusiu greičiu. Susimąsčiau, kiek aš padariau. Ar pakankamai? Ką dar turiu suspėti padaryti ir kaip dabar elgtis? Ir už ką aš nubaustas, ką tokio padariau?“ – pasakojo D.Chvorostovskis.
Kaip prisipažino artistas, kad „nemirtų iš siaubo“, jis surengė koncertą Rusijos ambasadoje Londone, o po to – trys mėnesiai chemoterapijos. Kai tik vėl atgavo jėgas, iškart grįžo prie repeticijų. Pirmiausia surengė koncertą Toronte (Kanada) su kolegomis Ana Netrebko ir Jusufu Eivazovu, po to netikėtai visiems pasirodė Niujorke, iškilmingame koncerte „Metropolitan Opera“ 50-mečio proga.
„Rugsėjį atvykau į Niujorką, „Metropolitan Opera“ teatre repetavau Giuseppe Verdi „Trubadūrą“. Tai buvo išsigelbėjimas, bet ir labai sunku, kartais per repeticijas drebėdavau, krėsdavo šaltis. Vis dėlto aš nieko neatšaukiau, dariau viską taip, kaip spektaklyje buvo numatyta“, – prisiminė artistas.
Bet kova su onkologine liga nesiliovė nė minutę. Nors solistas toliau dainavo, liga dažnai atsinaujindavo, jis turėjo atšaukti vieną pasirodymą po kito.
„Aš padariau nuostabią karjerą. Aš ją tęsiu. Mano balsas – dalis manęs, dalis misijos, kurią vykdau. Didžiulės misijos, kuri mane šiandien gelbsti, be kurios negaliu gyventi. Tačiau bet kokiu atveju suprantu, kad geriausi mano gyvenimo metai jau praeityje: jaunystė, geriausias balsas... Ką padarysi... Bet aš toliau kaunuosi su liga ir viliuosi“, – paskutinėmis gyvenimo dienomis sakė D.Chvorostovskis.
Lietuvoje – dažnas svečias
D.Chvorostovskį gerai pažinojo ir Lietuvos melomanai – jis dalyvavo Vilniaus festivalyje, ne kartą koncertavo, įrašinėjo plokšteles. Ir paskutinis jo įrašas – šiemet spalį JAV įrašų kompanijos „Delos Music“ išleistas dvigubas studijinis operos „Rigoletas“ albumas – įrašytas praėjusiais metais Kauno filharmonijoje. Pagrindinį herojų jame įkūnijo D.Chvorostovskis. Tai naujausias Kauno miesto simfoninio orkestro (vadovas Algimantas Treikauskas) leidinys
„Rigolete“ taip pat įsiamžino Niujorko „Metropolitan Opera“ jaunosios kartos sopranas iš JAV Nadine Sierra (Džilda), iš Baltarusijos Oksana Volkova (Madalena), italų tenoras Francesco Demuro (Hercogas), visame pasaulyje koncertuojantis bosas iš Italijos Andrea Mastroni (Sparafučilė). Įrašė skamba ir lietuvių solistų Eglės Šidlauskaitės, Kosto Smorigino, Tado Girininko, Andriaus Apšegos, Tomo Pavilionio, Liudo Mikalausko, Kauno valstybinio choro (vadovas P.Bingelis) vyrų balsai.
Operos dirigentas Konstantinas Orbelianas neabejojo, kad šis daug jėgų pareikalavęs projektas sulauks didžiulio atgarsio visame pasaulyje ir taps svarbiu įvykiu tiek Kauno miestui, tiek visai Lietuvai.
D.Chvorostovskio draugystė su Kauno miesto simfoniniu orkestru užsimezgė prieš penkerius metus. Jie surengė daug bendrų koncertų Lietuvoje ir užsienyje, išleido dvigubą G.Verdi operos „Simonas Bokanegra“ albumą, kuris sulaukė nuostabių įvertinimų įtakinguose operos leidiniuose.
Paskutinis bendras jų pasirodymas įvyko 2016-ųjų vasarą „Dzintari“ koncertų salėje Jūrmaloje su latvių dainininke Elyna Garanča. „Man labai svarbus mūsų buvimas kartu“, – yra sakęs D.Chvorostovskis apie partnerystę su kauniečiais.
Davė interviu „Lietuvos rytui“
2014-aisiai viešėdamas Lietuvoje D.Chvorostovskis davė interviu „Lietuvos ryto“ korespondentui Ramūnui Zilniui. Tuomet jie kalbėjo ir apie svajones bei planus, kuriems, deja, nebuvo lemta išsipildyti.
– Labai atvirai kalbate apie motyvaciją – pinigus. Menininkai to dažnai privengia.
– Taip, bet būkime atviri: koncertai arenose ir stadionuose yra ne tik dėl meno. Kita vertus, po kelių savaičių prasidės mano kamerinės gastrolės per Europą su pianistu Ivaru Ilja.
Štai ten – jokios komercijos. Sunku, įdomu, garbė, malonumas, didelė atsakomybė.
– Jus vadina ir operos roko žvaigžde, ir sekso simboliu. Jus tai juokina ar džiugina?
– Nei taip, nei kitaip. Aš jau senas.
– Operos dainininkai dažnai kalba, kad pasikeitė taisyklės. Padaryti karjerą sveriant 130 kilogramų – jokių galimybių.
– Tai tiesa, reikia sportuoti, turėti raumenų kvadratėlius ant pilvo. Scenoje vaidini ne tik išsigimėlius, bet ir didvyrius, gražuolius. Tai įdomu, stimuliuoja. Ne tik žiūrovus, bet ir mus pačius. Verta stengtis.
Tie, kurie lieka stori ir nerangūs, tikiuosi, turi neįtikėtinus balsus. Bet net ne balsai dabar lemia. Daugumos operos žvaigždžių balsai nėra nuostabūs.
Daug apie tai galvojau. Opera – nuostabus dalykas. Iš esmės tai žanras, vertas būti tarp mūsų ir dabar, ir ateityje. Žanras, kuris verčia jaudintis ir mąstyti. Tai – ne kramtomoji guma, ne tik pramoga.
Kita vertus, opera turi didelį praeities krūvį. Nuostabu, kai solistas scenoje kuria taip organiškai, kad tūkstančiai žmonių išgyvena kartu.
Ypač tai svarbu šiais laikais, kai operą tiesiogiai galima pamatyti ir internete ar kine. Unikalu, kai tūkstančiai žmonių žiūri už tūkstančių kilometrų, o gali nutikti nenuspėjamų dalykų.
Kartais – blogų, kaip neseniai per Richardo Wagnerio „Nybelungo žiedo“ transliaciją iš „Metropolitan Opera“, kai sudėtingos dekoracijos nejudėjo taip, kaip turėjo, dainininkai klupo, griuvo.
Bet tas nenuspėjamumas irgi nuostabus. Puiku, kad šiuolaikinė aparatūra visam pasauliui perteikia žmonių gebėjimą dainuoti. Ir dainuoti ne į mikrofoną, o savo balsu užpildant erdvę.
Nuostabu.
– Ar yra kitų dalykų, apie kuriuos kalbate su tokia pačia aistra?
– Žinoma – draugystė, politika, literatūra.
– Ar yra dalykų, kurių labai norėtumėte, bet negalite sau leisti dėl profesijos?
– Taip. Dabar labai norėčiau suryti šešias plyteles šokolado, nes jau aštuonias dienas laikausi dietos, visai nevalgau saldumynų, bet numečiau tik du kilogramus. Stengiuosi, bėgioju, šokinėju, plaukioju, o rezultatų nėra.
Nevalgau ir bulvių bei daugybės kitų produktų. Bet saldumynų labiausiai norisi. Gal medaus galima?
O jei rimtai – norėčiau filmuotis kine. Aš tikrai galėjau ten padaryti karjerą, bet dėl inertiškumo to nesiėmiau. O reikėjo. Aš galėjau. Kai kurie žmonės trenkė man per nosį ir atvėsino įkarštį, sakė – geriau užsiimk tuo, ką geriausiai sugebi.
Manęs dėl to nekankina nemiga, bet ateina laikas, kai skaičiuoji rezultatus ir galvoji apie nepanaudotas galimybes. Prie jų aš priskirčiau ir visuomeninę veiklą. Gal tai dar prieš akis.
– Jūs daugybę metų gyvenate Londone. Nekyla minčių grįžti į Rusiją?
– O kam? Žinote, kiek laiko nebūnu namie? 90 procentų.
Mano žmona – ne rusė, vaikai gimė ne Rusijoje. Jiems rusų kalba net nėra pirmoji, nors stengiuosi su jais visada kalbėtis rusiškai.
Man taip geriau. Turbūt apie Rusiją geriau galvoju, kai negyvenu ten. Kai baigsiu karjerą, gal nuvyksiu į taigą, nusipirksiu medinį namą, šunį, šautuvą ir jausiuosi visai laimingas. Bet tai daugiau anekdotas.
Parengė Milda Augulytė
